Daugelis naktinio dangaus žiūrovų pažįsta Sietyno (Plejadžių) žvaigždžių spiečių. Vienos iš spiečiaus žvaigždžių, Meropės – kuri liko už šios nuotraukos, gautos iš Hablo (Hubble) kosminio teleskopo, kairiojo krašto – šviesa po truputį ardo šalia klajojantį dujų ir dulkių debesį. Per paskutinius 100 tūkstančių metų dalis pasmerktojo debesies atsitiktinai prislinko prie pat žvaigždės – vos 3500 kartų toliau, negu Žemė nutolusi nuo Saulės. Atsidūrus taip arti, ta pati šviesa ima draskyti debesį. Žvaigždės šviesa stumia atspindžio ūko dulkių daleles, mažesnes lengviau pajudindama ir nusviesdama toliau negu didžiąsias. Arčiausiai žvaigždės lieka masyviausios dalelės. Taip Meropė debesį sijoja ir šluoja tolyn nuo savęs. Galų gale griaunanti žvaigždės šviesa visiškai sudraskys debesį ir dulkių daleles.
