Žyma: orionas

Paskelbta

Didysis Šienpjovių (Oriono) ūkas

Didysis Šienpjovių (Oriono) ūkas, žymimas M42, yra vienas žymiausių ūkų žemiečių danguje. Čia – aiškus ir spalvotas dviejų kadrų vaizdas. Švytintys dujų žvaigždėdaros ploto debesys ir karštos jaunos žvaigždės matyti dešinėje, mažesnis ūkas M43 – beveik per vidurį, o dulkių gausus melsvas atspindžio ūkas NGC 1977 ir jo kaimynai – kairėje. Tūnantys milžiniško ir paprasta akimi nematomo molekulinio debesų raizginio pakraštyje, šie įspūdingi ūkai tėra tik nedidelė dalis visos tarpžvaigždinės medžiagos, aptinkamos mūsų galaktinėje kaimynystėje. Šiuose gerai ištirtuose žvaigždžių lopšiuose astronomai aptiko ir gausybę ką tik užgimusių, besikuriančių planetų sistemų. Kvapą gniaužiantis vaizdas apima apie 2 laipsnius arba maždaug 45 šviesmečius Šienpjovių ūko tolyje, už 1500 šviesmečių.

Paskelbta

Į pietus nuo Šienpjovių ūko

Kvapą gniaužiančią ūkų ir žvaigždžių saują galite išvysti maždaug už 2 skliauto laipsnių į pietus nuo garsiojo Didžiojo Šienpjovių (Oriono) žvaigždėdaros ūko. Čia gausu jaunų, didelės energijos žvaigždžių, spjaudančių žvaigždinės medžiagos pliūpsnius. Jie šimtų kilometrų per sekundę greičiu skrodžia aplinkui tvyrančias dujas, dulkes ir smūgiuodami ten palieka švytinčias gniūžtes, vadinamas Herbigo ir Haro objektais. Įspūdinga nedidukė sruoga pačiame nuotraukos centre, kataloguose žymima HH 222, astronomų yra praminta Krioklio ūku. Žemiau jo tikrai pastebėsite HH 401 kūgį. O ryškus žydras ūkas truputį į kairę, apačioje, yra NGC 1999 – dulkių kupinas debesis, atspindintis jame įstrigusios kintamosios žvaigždės šviesą. Šis vaizdas maždaug 1500 šviesmečių atstumu apima daugiau negu 30 šviesmečių skersmens dalį Šienpjovių (Oriono) molekulinio debesies pakraščiuose.

Paskelbta

Alnitakas, Alnilamas, Mintaka

Alnitakas, Alnilamas, Mintaka – šviesios žydros žvaigždės, šiame didingame kosmoso vaizde įstrižai išsirikiavusios iš rytų į vakarus (iš kairės į dešinę). Tai Oriono Juosta, lietuviškai vadinama Trimis Sesutėmis. Šios trys žydros supermilžinės yra karštesnės ir daug masyvesnės už Saulę. Jos dega už 1500 šviesmečių nuo mūsų, užgimusios daug tyrinėtuose Oriono tarpžvaigždiniuose debesyse. Dujų ir dulkių debesys, plaukiojantys šiame regione, iš tiesų kartais primena keistas ir netikėtai mums pažįstamas formas, tokias kaip tamsus Arklio Galvos ūkas ir Liepsnos ūkas netoli Alnitako, matomi apatiniame kairiajame nuotraukos kampe. Šiame įspūdingame 4,4 ir 3,5 laipsnių dangaus ploto vaizde netilpo žymusis Oriono ūkas, pasilikęs apačioje. Spalvotas vaizdas buvo sudėtas iš skaitmeniniu būdu apdorotų juodai baltų fotoplokštelių, įrašytų per raudonus ir mėlynus astronominius filtrus, kompiuteriu pridėjus žalią spalvą. Fotoplokštelės gautos pasitelkus plataus regėjimo lauko Samuelio Osčino (Samuel Oschin) teleskopą Palomaro observatorijoje, Kalifornijoje, JAV, tarp 1987 m. ir 1991 m.

Paskelbta

Šienpjovių ūko sruogos

Didysis ūkas Oriono (liet. Šienpjovių) žvaigždyne, begaliniai žvaigždėdaros plotai netoliese, galbūt yra žymiausias iš visų astronominių ūkų. Čia švytinčios dujos supa karštas jaunas žvaigždes milžiniško tarpžvaigždinio molekulinio debesies pakraščiuose, vos už 1500 šviesmečių nuo mūsų. Šioje didelės skyros nuotraukoje ypač aiškiai matyti blankios sruogos ir stori sluoksniai iš dulkių ir dujų. Didįjį Oriono ūką galima įžiūrėti plika akimi truputį žemiau ir į kairę nuo lengvai pastebimų trijų žvaigždučių, išsirikiavusių į eilę Oriono juostoje, lietuvių vadinamoje Trimis Sesutėmis. Oriono ūke yra ir šviesus padrikasis spiečius, vadinamas Trapecija, ir daugybė kitų žvaigždžių lopšių. Šiuose lopšiuose gausu vandenilio dujų, karštų jaunų žvaigždžių, proplidų ir žvaigždinių čiurkšlių, spjaudančių medžiagą dideliais greičiais. Žymimas M42, Oriono ūkas tęsiasi apie 40 šviesmečių ir tarpsta toje pačioje Galaktikos spiralinėje vijoje, kaip ir mūsų Saulė.

Paskelbta

Šienpjovių gilumoje

Nutolusios pusantro tūkstančio šviesmečių, viename iš labiausiai danguje atpažįstamų spingsulių – Šienpjovių (Oriono) žvaigždyne, – stūkso dvi priešingos kilmės dangaus puošmenos: švytintis Didysis Oriono ūkas ir tamsusis Arklio Galvos debesis. Abi jos matomos šiame įspūdingame vaizde, sudėliotame iš skaitmeninių nuotraukų duomenų, kurioms prireikė daugiau negu 20 valandų išlaikymo ir vandenilio atomų šviesos filtrų. Čia matyti sunkiai įsivaizduojamo dydžio ūkų dariniai, įsiterpę į dar didesnį, kelių šimtų šviesmečių skersmens, milžiną – Oriono molekulinį debesį. Didingas emisinis Oriono ūkas (žymimas M42) puikuojasi nuotraukos viršutiniame dešiniajame kampe. Prie pat jo, kairėje – melsvų atspindžio ūkų spiečius, kartais vadinamas Bėgančiu Žmogumi. Tamsusis debesis, vaizdingai pramintas Arklio Galva, – tai nedidelis juodas pavidalas, apsuptas rausvo ūko nuotraukos kairėje, apačioje. Ryškiausia žvaigždėje kiek toliau į kairę nuo jo – Alnitakas – Oriono zeta, rytinė iš Trijų Sesučių (Oriono juostos) žvaigždžių. Alnitako apačioje – Liepsnos ūkas, degantis šviesiais emisiniais debesų tumulais ir tamsiomis dulkių juostomis. Visą šį vaizdą Šienpjovių gilumoje vagoja blausiai švytinčios vandenilio dujų garbanos.

Paskelbta

Atspindžio ūkai Šienpjovių žvaigždyne

Beribiame Oriono molekuliniame debesyje, Šienpjovių (Oriono) žvaigždyne, ypač gerai pastebimi keli šviesūs žydri ūkai. Šioje nuotraukoje nufotografuoti du labiausiai į aki krintantys atspindžio ūkai – dulkių debesys, atspindintys ir išsklaidantys juose slypinčių šviesių žvaigždžių šviesą. Labiau žymus yra nuotraukos centre įsitaisęs ūkas M78, astronomų į katalogus įtrauktas prieš daugiau negu 200 metų. Viršutiniame kairiajame kampe yra mažiau nusipelnęs NGC 2071. Ši nuotrauka fotografuota pro Mejalo (Mayall) 4 metrų skersmens teleskopą Kit Pyko (Kitt Peak) observatorijoje, Arizonoje, JAV. Astronomai ir toliau tiria šiuos atspindžio ūkus norėdami daugiau sužinoti apie žvaigždžių gimimą juose. Oriono grupė nusidriekusi už 1500 šviesmečių nuo mūsų per beveik visą Šienpjovių žvaigždyną, kartu su Didžiuoju Oriono ir Arklio Galvos ūkais.

Paskelbta

Spitzerio Orionas

Nedaug kosminių vaizdų taip žadina vaizduotę kaip Didysis Oriono ūkas – milžiniškas žvaigždžių lopšys maždaug už 1500 šviesmečių nuo mūsų. Dar žymimas M42, ūkas matomas ir paprasta akimi, tačiau ši infraraudonoji nuotrauka iš Spitzerio (Spitzer) kosminio teleskopo leidžia pažvelgti kiaurai per kunkuliuojančius kosminių dujų ir dulkių debesis. Didelėje, nesumažintos skyros nuotraukoje galima įžiūrėti net naujai gimusias žvaigždes ir vietas, kur ateityje gali atsirasti planetų. Pagal infraraudonąjį karštų dujų švytėjimą rasta maždaug 2300 naujagimių žvaigždžių, kurias supa planetų kūrimosi diskai (proplidai), ir dar apie 200 žvaigždžių gemalų, kurios dar per jaunos, kad turėtų savo proplanetinius diskus. Ši 0,8 ir 1,4 laipsnių sutartinių spalvų nuotrauka apima apie 20 šviesmečių plotą Oriono ūko tolyje.

Paskelbta

Debesų sruogos aplink Arklio Galvos ūką

Žymusis Arklio Galvos ūkas Šienpjovių (Oriono) žvaigždyne nėra vienišas. Giliojo kosmoso nuotraukoje matyti taip gerai pažįstamas tamsusis šešėlis, kurį čia rasite truputį žemiau centro, apsuptas painių, neaprėpiamų, šviesą sugeriančių dulkių ir švytinčių dujų debesų. Norėdami atidžiau pasižvalgyti po Arklio Galvos „ganyklas“, astronomai mėgėjai nutaikė nedidelį teleskopą iš „Žvaigždžių šešėlių“ nuotolinės observatorijos (Star Shadow Remote Observatory), Naujosios Meksikos valstijoje, JAV, į šį plotą ir laikė daugiau nei septynias valandas su filtru, praleidžiančiu tik tam tikras vandenilio išspinduliuojamas raudonos šviesos bangas. Gautą nuotrauką pridėjo prie visų spalvų nuotraukos, išlaikytos tris valandas. Pavykusiame įspūdingame vaizde, čia aiškiai regimi susiviję dujų ir dulkių sruogų raštai, kuriuos per milijardus metų sukūrė žvaigždiniai vėjai ir senosios supernovos. Arklio Galvos ūkas plyti už 1500 šviesmečių Šienpjovių žvaigždyne. Nuotraukoje matyti ir dvi iš Trijų sesučių (Oriono juostos) žvaigždžių.

Paskelbta

NGC 1999: į pietus nuo Oriono ūko

Į pietus nuo didžiulės žvaigždėdaros srities, vadinamos Oriono ūku, plyti šviesus žydras atspindžio ūkas NGC 1999. Virš 10 šviesmečių plotą apimančios nuotraukos kairėje, apačioje, šis ūkas išsiskiria tamsiu, aukštyn kojomis apverstos T raidės pavidalu. Tai juodi, tankių dujų ir dulkių debesys, dar vadinami Boko globulėmis. Jie matomi šviesaus ūko fone, tai gali būti būsimos žvaigždėdaros vieta. NGC 1999, būdamas milžiniško Oriono molekulinio debesies pakraščiuose, maždaug už 1500 šviesmečių nuo mūsų, švyti dėl jame tūnančios kintamosios žvaigždės Oriono V380. Šioje srityje gausu jaunų didelės energijos žvaigždžių, kurių pliūpsniai ir energijos srautai sukuria švytinčias smūgio bangas, tai pat HH 1 ir 2 objektus (Herbigo ir Haro objektus) kairėje, apačioje NGC 1999, ir gerai pastebimas rausvas arkas dešinėje. Žvaigždžių pliūpsniai ir energijos srautai veržiasi per aplinkinę medžiagą 100 kilometrų per sekundę greičiu.

Paskelbta

Oriono LL ir Oriono ūkas

Šiame puošniame kosminių debesų ir tarpžvaigždinių vėjų vaizde iš arti matyti šviesi Oriono LL ir švytintis Oriono ūkas. Plūduriuojanti Oriono žvaigždžių lopšyje ir vis dar besikurianti, jauna kintamoji žvaigždė Oriono LL spinduliuoja didesnės energijos vėją, net negu mūsų subrendusi pusamžė Saulė. O kai greitas žvaigždinis vėjas atsitrenkia į lėtai judančias dujas, sukuria smūgio bangą, panašią į bangą pirmagalyje laivo, skrodžiančio vandenį, ar lėktuvo, skriejančio viršgarsiniu greičiu. Nedidelė, grakščiai viršuje Oriono LL išlinkusi sruoga ir yra žvaigždinio vėjo smūgio banga. Jos skersmuo – apie pusę šviesmečio. Lėtesnės dujos skrieja tolyn nuo Oriono ūko karšto centrinio žvaigždžių spiečiaus, Trapecijos, pasislėpusios už viršutinio kairiojo nuotraukos krašto. Trijuose matmenyse Oriono LL smūgio banga atrodytų tarsi dubuo, kurio „dugnas“ šviesesnis. Kvapą gniaužiantis kintamosios žvaigždės vaizdas yra dalis mozaikinės nuotraukos, kurioje įamžintas Oriono žvaigždžių lopšys, pripildytas gausybės takių pavidalų, brandinančių žvaigždėdarą.