Žyma: Jupiteris

Šį įspūdingą Jupiterio vaizdą astronomai giria kaip pačią ryškiausią dujų milžino nuotrauką, fotografuotą iš Žemės. Nuotrauka daryta su bandomuoju prietaisu MAD (Multi-conjugate Adaptive optics Demonstrator), įtaisytu ant vieno iš Didžiojo teleskopo (Very Large Telescope) narių – 8 metrų skersmens teleskopo Europos pietinėje observatorijoje (European Southern Observatory), Čilėje. Veikdamas infraraudonųjų spindulių atkarpoje prietaisas MAD panaikina Žemės atmosferos poveikį – vaizdo susiliejimą, ant žemės stovinčių teleskopų prakeiksmą, sukeltą mūsų planetos atmosferos turbulencijos (oro sūkuriavimo). MAD aptinka iškraipymus pasitelkdamas kelias vedančias žvaigždes ir juos ištaiso su kintamais veidrodžiais. Vandenilis ir metanas tankiose Jupiterio atmosferos gelmėse sugeria infraraudonuosius spindulius. Tad šis vaizdas rodo infraraudonąją Saulės šviesą, atspindėtą nuo milžiniškos planetos aukštumose tvyrančios miglos, ypač aiškiai matomos ties ekvatoriumi ir poliais. Tampa įžiūrimos vos 300 kilometrų dydžio detalės. Ši daug žadanti technika taip pat gali būti naudojama fotografuojant kitus tęstinius objektus, tokius kaip žvaigždžių spiečiai ir ūkai.

Kaip kartais būna, kad jūsų mylimo miesto senamiestis atstatomas, ar gatvės, kuriomis keliaujate į darbą, pergrindžiamos, ar kiekviena save gerbianti svetainė perdaroma… Ijos paviršius šiuo metu irgi perkuriamas. Galilėjaus Galilėjo atrastas Jupiterio palydovas žymus tuo, kad yra daugiausia aktyvių ugnikalnių turintis žemiečiams žinomas kosminis kūnas – jo keistą paviršių nuolat ardo ir perdaro tekanti lava. Šiame didelės raiškos sudėtiniame vaizde, sukurtame pagal duomenis, gautus iš NASA Galilėjaus (Galileo) erdvėlaivio 1996 m., matyti tas Ijos pusrutulis, kurį ji visada laiko nusukusi nuo Jupiterio. Vaizdas paryškintas taip, kad matytųsi šviesūs ir margaspalviai Ijos plotai – galima įžiūrėti net iki 1,5 mylios (2,5 km) dydžio darinius. Palydovo paviršiuje nematyti smūginiu kraterių – o tai reiškia, kad naujos ugnikalnių nuosėdos ir lava visą paviršių užkloja greičiau, negu ten spėja rastis kraterių. Kas kūrena šį ugnikalnių žaizdrą? Labiausiai tikėtinas kaitros šaltinis – Jupiterio ir kitų Galilėjaus atrastųjų palydovų gravitacijos keliami kintantys potvyniai ir atoslūgiai Ijos gelmėse, kurie įkaitina palydovo uolienas ir pažadina siera spjaudančius ugnikalnius.

Apie 300 metų žemiečius, žvelgiančius į Jupiterį pro teleskopą, juostuota planetos atmosfera žavėjo milžinišku vėtros sūkuriu, pramintu Didžiąja Raudonąja Dėme. 2006 m. prie jos prisijungė dar vienas sūkurys, atsiradęs iš susijungusių balkšvų mažesnių, apvalainų audrų ir vėliau keistai paraudęs . Dabar Jupiteris turi jau ir trečiąją raudonąją dėmę, taip pat gimusią iš mažesnio balkšvo sūkurio. Visos trys dėmės matyti šioje nuotraukoje, sudėtoje iš vaizdų, fotografuotų gegužės 9 ir 10 dienomis iš Hablo (Hubble) kosminio teleskopo antrosios plačiakampės ir planetų kameros (Wide Field and Planetary Camera 2). Dėmės yra iškilusios virš aplinkinių debesų, tad jų rausva spalva, spėjama, gali atsirasti audrai iš gilumos į viršutinius atmosferos sluoksnius iškėlus medžiagą, kurią viršuje apšviečia ultravioletinė šviesa, tačiau kokie iš tikrųjų cheminiai procesai ten vyksta – nežinoma. Didžiosios Raudonosios Dėmės skersmuo yra beveik kaip dvi Žemės planetos, kitos dvi – mažesnės už vieną mūsų planetos skersmenį. Jauniausioji Raudonoji Dėmė sūkuriuoja šios nuotraukos kairiajame krašte (į vakarus nuo kitų dviejų dėmių) – toje pačioje debesų juostoje, kaip ir Didžioji Raudonoji Dėmė, link kurios ir plaukia. Jeigu nepaliaus judėti šia kryptimi, tai jau rugpjūtį mažesnioji dėmė susitiks senąją didžiąją audrų giminaitę. Astronomai mano, kad Jupiterio raudonųjų dėmių atsiradimas susijęs su didelių mastų klimato atšilimu šioje dujų milžinėje – planeta šyla ties pusiauju.

Jeigu kada užsimanytumėte priplaukti arčiau prie Jupiterio ir stebėti, kaip jis sukasi, ką išvystumėte? Šį jausmą teko patirti „Naujųjų horizontų“ erdvėlaiviui , kai šių metų pradžioje praskriejo pro didžiąją planetą. Paspaudę ant nuotraukos išvysite trumpą filmą – tai, ką regėjo automatinio erdvėlaivio kameros akys. Storoje didžiausios Saulės sistemos planetos atmosferoje matyti tamsių ir šviesesnių debesų gijos ir sruogelės, o taip pat ir milžiniški besisukantys viesulai. Kituose filmuose iš „Naujųjų horizontų“ ar kitų pro šalį skridusių erdvėlaivių netgi matyti, kaip didieji debesų sūkuriai juda šalia vienas kito. Jupiterio skersmuo maždaug 11 kartų didesnis nei Žemės, tačiau planeta apsisuka aplink savo ašį maždaug per 10 valandų. Erdvėlaivis „Naujieji horizontai“ tęsia kelionę link Saulės sistemos pakraščių. Astronomai tikisi, kad jis sėkmingai pasieks Plutoną 2015 m.

Naujas tyrinėtojas lekia nusitaikę į Saulės sistemos pakraščius. Automatinis erdvėlaivis „Naujieji horizontai“ (New Horizons), paleistas 2006 m. pradžioje, praeitą savaitę jau apsuko aplink Jupiterį. Milžiniškos planetos gravitacijos pastūmėtas, jis dar didesniu greičiu ėmė skrieti laukdamas kito pasimatymo – 2015 m. su Plutonu. Susitikęs su didžiąja planeta erdvėlaivis „Naujieji horizontai“ turėjo galimybių nufotografuoti keletą Jupiterio palydovų, daugiasluoksnę ir nuolat kintančią planetos atmosferą ir Jaunesniąją Raudonąją dėmę , kurią matote ir šioje nuotraukoje. Per kelerius paskutinius metus gimusi iš kelių mažesnių viesulų, Jaunesnioji Raudonoji dėmė išgyveno praslinkusi visai šalia Didžiosios Raudonosios dėmės. Ši Jupiterio nuotrauka apima du kartus už visą Žemę didesnį plotą.

Kas atsitiko Jupiterio palydovei Ijai? Du sieringų ugnikalnių išsiveržimai matyti didžiosios planetos palydovo paviršiuje, šioje sutartinių spalvų sudėtinėje nuotraukoje, gautoje iš Galilėjaus (Galileo) automatinio erdvėlaivio, kuris skriejo aplink Jupiterį nuo 1995 m. iki 2003 m. Nuotraukos viršuje, už Ijos skritulio krašto, aiškiai regimas dūmijantis melsvas debesis, į 140 km aukštį ištryškęs iš kalderinio tipo ugnikalnio – Pilano (Pillan) pateros – lėkšto, dantytų kraštų kraterio, praminto Pietų Amerikos indėnų griaustinio, ugnies ir ugnikalnių dievo vardu. Nuotraukos viduryje, ties dienos ir nakties riba, žiedu išsiveržę dūmų tumulai matyti iškilę virš Prometėjaus ugnikalnio į maždaug 75 km aukštį, jų šešėlis driekiasi žemyn nuo kalno žaizdro. Graikų dievo atnešusio žmonėms ugnį vardu praminto Prometėjaus ugnikalnio dūmai pastebimi visose nuotraukose, darytose dar nuo„Keliautojo“ (Voyager) tarpplanetinės stoties laikų 1979 m. iki šių dienų. Tai galėtų reikšti, kad ugnikalnis nepailsdamas rūksta mažiausiai 18 metų. Ši skaitmeniniu būdu paryškinta nuotrauka buvo fotografuota 1997 m. birželio 28 d. iš maždaug 600 tūkstančių kilometrų atstumo.

Jupiteryje šiuo metu grasina susidurti du milžiniški viesulai, didesni net už Žemę. Nežinia kas atsitiks vėliau, tačiau kol kas abu audros sūkuriai dar sveiki. Šioje infraraudonojoje dirbtinių spalvų nuotraukoje, fotografuotoje praeitą savaitę iš Dvynių (Gemini) observatorijos Havajuose, Raudonosios dėmės atrodo baltos, nes jų debesys iškilę aukštai virš kitų debesų sluoksnių. Žydra spalva nuspalvoti žemesni debesys, o rausva – žemiausi. Mažesnis sūkurys, vadinamas Jaunesniąja Raudonąja dėme arba Ovalu BA, šių metų pradžioje dėl nežinomų priežasčių tapo raudonas. Jeigu išliks siautėti abu Jupiterio viesulai, ir toliau kas kelerius metus jie pralėks grėsmingai arti vienas kito, kadangi Jupiterio paviršiumi slenka nevienodu greičiu. Astronomai atidžiai stebi Jaunesniąją Raudonąją dėmę, norėdami susekti, ar jaunėlė sesuo išliks raudona, kai nutols nuo milžinės Didžiosios Raudonosios dėmės.

Jupiterio didžioji Raudonoji dėmė yra milžiniškas audros sūkurys. Jis stebimas ir tiriamas daugiau nei 300 metų – nuo tada, kai į šį dujų milžiną buvo nutaikyti teleskopai. Praeitą mėnesį prie didžiosios prisijungė dar viena – jaunesnioji Raudonoji dėmė. Nors atrodo panaši į didžiąją, tačiau jaunėlė atsirado susiliejus mažesnėms balkšvoms, ovalo formos audroms ir tik po to tapo ryškiai rausva. Ši interneto kamera įrašyta nuotrauka fotografuota kovo 12 d. rytą iš Centrinio paplūdimio Naujajame pietų Velse, Australijoje – tai vienas iš kadrų, skirtų sekti Jupiterio sukimąsi. Jame matyti abi raudoniu užlietos Jupiterio audros. Tikimąsi, kad jaunesnioji Raudonoji dėmė – beveik Žemės planetos skersmens sūkurys – dar kurį laiką išsilaikys ir seks paskui didžiąją Raudonąją dėmę atsilikusi per valandą, planetos sukimosi aplink ašį kryptimi. Astronomai iki šiol negali paaiškinti, kodėl Jupiterio audrų dėmės yra raudonos.

Dujų milžinas Jupiteris yra didžiausias pasaulis Saulės sistemoje, maždaug 320 kartų masyvesnis už Žemės planetą. Jupiteryje yra ne tik garsioji Raudonoji dėmė, bet ir nuolatiniai pusiaujo debesų ruožai, įžiūrimi net pro vidutinio dydžio teleskopus. Tamsias ir šviesias Jupiterio debesų juostas sukuria planetą apjuosiantys vėjai, kurių greitis kartais siekia net 500 kilometrų per valandą! Link Jupiterio polių debesys vis labiau maišosi ir sūkuriuoja, ir, kaip matyti šioje nuotraukų mozaikoje iš „Kasinio“, planetos viršugalvis primena žmogaus smegenų raštą. Toks įspūdingas debesų susiskirstymas ruožais dar nėra iki galo išaiškintas, bet manoma, kad taip yra dėl Jupiterio greito sukimosi aplink ašį arba dėl karštųjų srovių judėjimo iš nepaprastai įkaitusio planetos vidaus. Automatinis „Kasinio“ erdvėlaivis šį detalų vaizdą nufotografavo 2000 m. gruodį, skriedamas pro didžiąją planetą link Saturno.