Žyma: Žemė

Paskelbta

Paskutinioji Pangėja – Žemė po 250 milijonų metų

Ar taip atrodys mūsų planeta? Žemės paviršius yra susiskaldęs į keletą didelių ir dar daug mažesnių tektoninių plokščių, kurios lėtai juda tarpusavyje. Maždaug prieš 250 metų plokštės, ant kurių iškilę dabartiniai žemynai, atrodė visiškai kitaip. Visos jos buvo sukibusios į vieną didžemynį, mūsų laikų mokslininkų pramintą Pangėja. Dar maždaug po 250 milijonų metų plokštės, manoma, ir vėl susistums į vieną didžiulį žemyną. Čia pateikiame šio milžiniško sausumos ploto, vadinamo Paskutiniąja Pangėja, paleožemėlapį (numanomą tolimos ateities žemėlapį), kurį sukūrė Teksaso (JAV) mokslininkai, vykdydami Paleožemėlapių (Paleaomap) projektą. Po 250 milijonų metų iš Atlanto vandenyno bus likę tik prisiminimai, o būtybės, kurios tuomet gyvens mūsų planetoje, sausuma galės laisvai keliauti iš Šiaurės Amerikos į Afriką.

Paskelbta

Naktinė Žemė

Taip Žemė atrodo naktį. Ar įžiūrėtumėte Lietuvą, o gal net sostinę? Didžiuosius pasaulio miestus, spindinčius gatvių šviesomis, galite lengvai atpažinti. Žmonių sukurtos ugnys daugiausia nušviečia tas planetos dalis, kuriose įsikūrusios labiausiai išsivysčiusios ir tankiausiai apgyvendintos valstybės: Europos pakrantės, JAV rytai ir Japonija. Daug didelių miestų įsikūrė upių ar jūrų pakrantėse tam, kad galėtų pigiau – laivais – gabenti prekes. Visai tamsios vietovės juoduoja centrinėje Pietų Amerikoje, Afrikoje, Azijoje ir Australijoje. Šis kvapą gniaužiantis vaizdas gautas suklijavus šimtus nuotraukų, darytų iš aplink Žemę skriejančių meteorologinių DMSP palydovų. (Dar didesnės skyros nuotrauką galite atsisiųsti paspaudę čia.)

Paskelbta

Žemė iš už Saturno

Kas tas blyškus balsvai-melsvas taškas šios nuotraukos, fotografuotos šalia Saturno, dešinėje? Tai – Žemė. Kasinio (Cassini) automatinis erdvėlaivis, skriejantis aplink Saturną, šio mėnesio pradžioje trumpam atsigręžė ir pažvelgė atgal į savo gimtąjį pasaulį. Pasinaudojęs Saturno paunksme ir pasislėpęs nuo kaitriosios Saulės, Kasinio automatinis erdvėlaivis nufotografavo menką taškelį, švytintį toli už žieduotosios planetos. Iškarpoje matyti padidintas vaizdas, šalia prisispaudusi dar blyškesnė dėmelė – Mėnulis. Visą Žemės planetą apgaubę milžiniški vandenynai, atspindėdami Saulės šviesą, ją nuspalvina žydrai. Žemėje gyvena daugiau negu 6 milijardai žmonių ir per šimtą oktilijonų (oktilijonas – 1027) Prochlorokokų. Prochlorokokai – fitoplanktonai, gausiausia rūšis mūsų planetoje, užtvindžiusi vandenynus. Jų protėviai kadaise pirmieji ėmė gaminti deguonį Žemėje.

Paskelbta

Didžiausia uola Saulės sistemoje

Tas blyškus balsvas taškelis centre – didžiausia rasta uola visoje Saulės sistemoje. Ji didesnė už bet kurį žinomą asteroidą, palydovą ar kometos branduolį. Ji didesnė ir už mūsiškes kietojo paviršiaus planetas. (Niekas nežino, kokio dydžio uolienų branduolys slypi Jupiterio tipo planetų viduje, ar kokio dydžio aplink kitas žvaigždes besisukančios planetos.) Ji buvo pati didžiausia tarp visų akmenuotųjų kosminių kūnų iki praeitų metų pradžios, kai manoma buvo atrasta milžiniška tolima planeta. Erdvėlaivis „Keliautojas 1“ (Voyager 1) nufotografavo šią didžiosios Saulės sistemos uolos nuotrauką 1990 m., skriedamas pačiuose Saulės sistemos pakraščiuose. Ši uola tokia didelė, kad jos pačios gravitacija uolienas sugniaužė į beveik apvalų rutulį ir sulaikė sunkiąsias dujas prie paviršiaus. Šiandien ši uola pradėjo naują skrydį orbita aplink savo žvaigždę – maždaug 5 milijardinį – dar apsisukdama virš 350 kartų aplink savo ašį per kiekvieną kelionės ratą. Laimingų Grigališkojo kalendoriaus Naujųjų Metų visiems mąstantiems gyventojams šios uolos, kurią mes paprastai vadiname Žeme.

Paskelbta

Magmos pliūpsniai Etnos ugnikalnyje

2001 m. birželį įspūdingai išsiveržė Etnos ugnikalnis. Šioje nuotraukoje ugnikalnis nufotografuotas spjaudantis karštos magmos pliūpsnius, kai kurių iš jų skersmuo – virš metro. Planetų geologai tyrinėja Etną ir dėl to, kad ji, kaip spėjama, panaši į Marso ugnikalnius. Etna, bazaltinis ugnikalnis, sudarytas iš panašių uolienų kaip ir Marso kalnai, ir lava teka panašiomis vagomis. Tai ne tik vienas aktyviausių ugnikalnių Žemėje, bet ir vienas didžiausių – virš 50 kilometrų skersmens ties papėde ir iškilęs beveik 3 km virš jūros lygio. Etnos ugnikalnis yra Sicilijoje, Italijoje.

Paskelbta

Žemės sutemos

Šioje įspūdingoje vandenynų ir debesų virš mūsų mažytės Žemės planetos nuotraukoje nėra staigios, aiškios ribos, kur diena keičia naktį. Šešėlio linija, arba terminatorius, išplaukusi. Ji žymi palaipsninį šviesos perėjimą į tamsą – tuo metu planetoje mes stebime sutemas. Saulė čia šviečia iš dešinės, viršutiniai debesys atspindi rausvą saulės šviesą, perėjusią per dulkių prisotintą troposferą – planetą saugančios atmosferos žemutinį sluoksnį. Giedras sluoksnis dideliame aukštyje, matomas palei dieninio pusrutulio viršutinį kraštą, išsklaido žydrą saulės šviesą ir išblėsta kosmoso juodumoje. Ši nuotrauka yra vienas skaitmeninis atvaizdas, gautas 2001 m. birželį iš Tarptautinės kosminės stoties, skriejančios orbita 211 jūrmylių (apie 390 km) aukštyje virš Žemės.

Paskelbta

Himalajų kalnai iš kosmoso

Šiame įspūdingame vaizde matomos raižytos, sniegu nuklotos viršūnės Himalajų kalnyne, Nepale. Aukščiausia viršūnė kairėje – septintas pagal aukštį kalnas planetoje, Dhaulagiris (Dhaulagiri), o priekyje – pietinis Tibeto plokščiakalnis Kinijoje. Tačiau ši nuotrauka buvo gauta ne iš lėktuvo, skrendančio 30000 pėdų aukštyje (apie 9 km), kaip galėtų pasirodyti. Vaizdą su 35 mm kamera ir teleobjektyvu nufotografavo Ekspedicijos 1 (Expedition 1) komanda, esanti Tarptautinės kosminės stoties, skriejančios 200 jūrmylių (apie 370 km) aukštyje aplink Žemę, denyje. Himalajų kalnai iškilo dėl techtoninių judėjimų Žemės plutoje maždaug prieš 70 milijonų metų, kada prasidėjo Indijos plokštės susidūrimas su Eurazijos plokšte. Himalajai tebekyla iki mūsų dienų kelis milimetrus per metus.

Paskelbta

Žemės palydovai

1998 m. liepą šatlo „Diskaveri“ (Discovery) komanda, skriedama aplink Žemę, nufotografavo šiuos du mūsų planetos palydovus. Matomi tankūs audrų debesys gimtosios žydrosios planetos atmosferoje. Virš jų – didžiausias dirbtinis Žemės palydovas – ištįsusi orbitinė stotis, tada buvusi rusų ir vadinta „Mir“. Šviesus taškas nuo „Mir“ į dešinę – didžiausias gamtinis Žemės palydovas – Mėnulis. „Mir“ apskrieja aplink Žemę kas 90 minučių, pakilęs daugiau nei 320 km nuo Žemės paviršiaus, arba apie 6700 km nuo Žemės centro. Mėnulis apskrieja aplink planetą per 28 dienas maždaug 400 tūkstančių kilometrų aukštyje nuo Žemės centro.

Paskelbta

Žemė ar Marsas?

Kurioje nuotraukoje Žemė , o kurioje – Marsas ? Vieną iš šių nuotraukų nufotografavo robotas marsaeigis Spirit, šiuo metu lipantis Sutuoktinio kalnu (Husband Hill) Marse. Kitą – žmogus dykumoje, Maroko pietuose, Žemėje. Abiejuose vaizduose – tuščios plynės, nusėtos smėlio ir akmenų. Nė žymės gyvybės ar vandens. Abiejose planetose paviršius toks įvairialypis, kad pagal šias nuotraukas neįmanoma būtų nuspręsti, kur kuri. Žinios apie vieną planetą padės geriau suprasti ir kitą. Tačiau ar ta, kairėje, neprimena namų? Gal ir ne, bet tai – Žemė.

Paskelbta

Žemės gama spinduliai

Stambių pikselių nuotraukoje iš tikrųjų matomi mūsų pačių planetos Žemės gama spinduliai – šviesos forma, nešanti didžiausią energiją. Tiesą sakant, gama spinduliai , „pagauti“ šioje nuotraukoje buvo daugiau nei 35 milijonų elektronvoltų (MeV) stiprumo, o paprastos regimosios šviesos fotonas turi vos 2 elektronvoltus (eV). Žemės gama spinduliavimas tikrai yra labai silpnas. Ši nuotrauka sumontuota sujungus septynerių metų ekspozicijos duomenis iš Komptono gama spindulių observatorijos (Compton Gamma Ray Observatory), skriejusios Žemės orbitoje 1991 – 2000 m.. Nuotrauka rodo, kad ryškiausi pakraščiuose ir blyškūs link centro gama spinduliai sklinda iš Žemės atmosferos viršutinių sluoksnių. Gama spinduliai randasi, kai atmosfera sąveikauja su didelės energijos kosminiais spinduliais ir užkerta kelią žalingai radiacijai pasiekti paviršių. Astronomai siekia suprasti Žemės gama spinduliavimą, kadangi jis gali trukdyti kitų kosminių gama spindulių šaltinių stebėjimus – t. y. pulsarų, supernovų liekanų ir tolimųjų aktyvių galaktikų, kurioms energiją tiekia milžiniškos masės juodosios bedugnės .