Žyma: Sietynas

Turbūt pats žymiausias žvaigždžių spiečius danguje yra Sietynas, kuris įžiūrimas net ir be žiūronų, net ir dirbtinių miesto šviesų užterštame danguje. Dar vadinamas Plejadėmis ar Septyniomis Sesutėmis ir žymimas M45, Sietynas yra vienas iš šviesiausių ir artimiausių padrikųjų žvaigždžių spiečių. Maždaug 400 šviesmečių nuo mūsų nutolusiame Sietyne yra apie 3000 žvaigždžių, vos 13 šviesmečių skersmens plote. Šioje nuotraukoje gerai matyti žydri atspindžio ūkai, supantys šviesiąsias spiečiaus žvaigždes. Sietyne rastos ir nedidelės masės, blyškios rudosios nykštukės.

Turbūt pats žymiausias žvaigždžių spiečius danguje yra Sietynas, be žiūronų įžiūrimas net ir dirbtinių miesto šviesų užterštame danguje. Dar vadinamas Plejadėmis ar Septyniomis Sesutėmis ir žymimas M45, Sietynas yra vienas iš šviesiausių ir artimiausių padrikųjų žvaigždžių spiečių. Maždaug 400 šviesmečių nuo mūsų nutolusiame Sietyne yra apie 3000 žvaigždžių, vos 13 šviesmečių skersmens plote. Šioje nuotraukoje gerai matyti žydri atspindžio ūkai, supantys šviesiąsias spiečiaus žvaigždes. Sietyne rastos ir nedidelės masės, blyškios rudosios nykštukės.

Šioje nuotraukoje, fotografuotoje balandžio 19 d., matyti jauno Mėnulio pjautuvas retų debesų nuklotame vakariniame danguje šalia septynių sesučių Plejadžių – Sietyno žvaigždžių. Paprastai žymusis Sietynas astronomų nuotraukose matyti apsuptas melsvų atspindžio ūkų , tačiau čia juos išblukino ryški Mėnulio šviesa ir uždengė padriki debesys. Nors nuotrauka išlaikyta ilgiau negu reikėtų trijų dienų jaunaties pjautuvui fotografuoti, gerai matyti šešėlyje likusios Mėnulio pusės paviršius, apšviestas nuo Žemės atsispindinčios Saulės šviesos. Vos prieš savaitę ir skaisčioji Venera rymojo šalia sesučių. Ji dar nespėjo toli nukeliauti nuo Sietyno ir vis dar karaliauja vakarų dangaus skliaute užsidėjusi Vakarinės žvaigždės karūną.

Šiomis dienomis rasti Venerą danguje visai paprasta. Iškart po saulėlydžio vakaruose ji žiba ryškiausiai iš visų naktinių žiburių – dėl to lietuvių praminta Vakarine. Jeigu išvysite Venerą šiąnakt, šalia lengvai rasite ir puošnųjį Sietyno žvaigždžių spiečių, dar vadinamą Plejadėmis, astronomų žymimą M45. Šioje sustingusio laiko nuotraukoje, fotografuotoje antradienį netoli Bolu, Turkijoje, Venera ir Sietynas matyti dešinėje. Šviesioji planeta netgi atsispindi romaus ežeriuko vandenyse. Kairėje Veneros spindi didysis Aldebaranas, V raidės pavidalo Hiadų (sen. liet. Dievo Darželio) žvaigždžių spiečiaus kampe . Dar kairiau – gerai pažįstamas Šienpjovių (Oriono) žvaigždynas, kurio šviesusis Rygelis, žibantis pačioje apačioje, taip pat atsispindi ežeriuko veidrodyje. Šuns žvaigždyno Sirijus (sen. liet. Skalikas) – šviesiausia dangaus žvaigždė kairiajame krašte. Tačiau jo apačioje mažas žiburėlis – tai ne dangaus žvaigždės atspindys, o tik žemiškos šviesos spindulėlis netoli kranto.

Paniręs kosminiuose debesyse maždaug už 400 šviesmečių nuo mūsų Sietyno padrikasis žvaigždžių spiečius, dar vadinamas Plejadėmis ar Septyniomis Sesutėmis, yra astronomų dažnai fotografuojamas ir atpažįstamas iš spiečių supančio įspūdingo žydro atspindžio ūko . Regimoji šviesa, kurios bangų ilgiai matomi žmogaus akimis, išsisklaido ir atsispindi nuo dulkių, tačiau šiame infraraudonųjų spindulių nuotraukoje, fotografuotoje pro Spitzerio (Spitzer) kosminį teleskopą, švyti pačios dulkės. Sutartinių spalvų vaizdas apima maždaug 1 dangaus skliauto laipsnį, Sietyno tolyje tai atitinka 7 šviesmečius. Tirščiausios dulkių debesų vietos nuspalvotos gelsvai ir rausvai. Astronomai, tyrinėdami iš Spitzerio kosminio teleskopo gautus šio jauno, netoli nuo mūsų spindinčio, žvaigždžių spiečiaus vaizdus, atrado daug šaltų, mažos masės žvaigždžių – rudųjų nykštukių, pramintų nepavykusiomis žvaigždėmis, ir galimų planetinių nuolaužų žiedų. Norite šiąnakt išvysti Sietyną? Iškart po saulėlydžio ieškokite netoli Vakarinės Veneros – šviesiausio žiburio vakaruose.

Daugelis naktinio dangaus žiūrovų pažįsta Sietyno (Plejadžių) žvaigždžių spiečių. Vienos iš spiečiaus žvaigždžių, Meropės – kuri liko už šios nuotraukos, gautos iš Hablo (Hubble) kosminio teleskopo, kairiojo krašto – šviesa po truputį ardo šalia klajojantį dujų ir dulkių debesį. Per paskutinius 100 tūkstančių metų dalis pasmerktojo debesies atsitiktinai prislinko prie pat žvaigždės – vos 3500 kartų toliau, negu Žemė nutolusi nuo Saulės. Atsidūrus taip arti, ta pati šviesa ima draskyti debesį. Žvaigždės šviesa stumia atspindžio ūko dulkių daleles, mažesnes lengviau pajudindama ir nusviesdama toliau negu didžiąsias. Arčiausiai žvaigždės lieka masyviausios dalelės. Taip Meropė debesį sijoja ir šluoja tolyn nuo savęs. Galų gale griaunanti žvaigždės šviesa visiškai sudraskys debesį ir dulkių daleles.