Žyma: Galaktika

Mūsų Galaktika nėra vieniša. Ji priklauso būreliui maždaug 25 galaktikų, vadinamų Vietine galaktikų grupe. Jam priklauso ir didžioji Andromedos galaktika (M31) , M32, M33 , Didysis Magelano Debesis , Mažasis Magelano Debesis , Dvingelas 1 (Dwingeloo 1), kelios nedidelės netaisyklingosios galaktikos, daug nykštukinių elipsinių ir nykštukinių sferoidinių galaktikų. Šioje nuotraukoje, apačioje, dešinėje, matote vieną iš elipsinių nykštukių – NGC 205. Kaip ir M32, NGC 205 yra didžiosios M31 palydovė ir nuotraukose gali būti randama M31 pietuose. Čia matyti, kad NGC 205 yra neįprasta elipsinė galaktika – ji turi bent jau du dulkių debesis (jie yra ties 9 ir 2 valandų kryptimi, tačiau sunkiai pastebimi) ir galima rasti neseniai vykusios žvaigždėdaros pėdsakų. Ši galaktika kartais dar žymima M110, nors į pirminį Mesje (Messier) katalogą ji nebuvo įtrauktą.

Mus, žemiečius, galaktikos žavi ne tik tuo, kas matoma, bet ir tuo, ko negalime įžiūrėti net dirbtinėmis teleskopų akimis. Kaip ir ši didinga spiralinė galaktika NGC 1232, ryškiai nufotografuota pro vieną iš Didžiųjų teleskopų (Very Large Teleskope) . Tai, kas matoma, – milijonai ryškių žvaigždžių ir tamsių dulkių, kuriuos gravitacijos sūkuriai vynioja į spiralines vijas aplink šerdį. Padrikieji šviesių žydrų žvaigždžių spiečiai žiba išsibarstę po spiralines vijas, o tamsūs tarpžvaigždinių dulkių pluoštai išsidraikstę aplink jas. Mažiau į akis krenta milijardai blausesnių paprastų žvaigždžių ir milžiniški tarpžvaigždinių dujų plotai, tačiau jų masė tokia didžiulė, kad nulemia vidinės galaktikos dalies judėjimą. Tačiau dar didesni medžiagos kiekiai yra nematomi. Tai medžiaga, kurios pavidalo mes dar nežinome. Tai visur prasiskverbianti nematomoji medžiaga – tik tokios paslaptingosios nežinomosios buvimas paaiškina regimosios išorinės galaktikos dalies judėjimą. Ką dar ten atrasime ?

Apie milžinišką, įspūdingą spiralinę galaktiką NGC 7331 dažnai sakoma, kad ji ypač panaši į mūsiškę Galaktiką. Maždaug už 50 milijonų šviesmečių, šiaurinio dangaus Pegaso (lietuvių – Bažnyčios arba Stalo) žvaigždyne, švytinti galaktika anksčiau laikyta spiraliniu ūku ir yra viena šviesiausių iš tų, kurios visgi nepateko į garsųjį, 18 amžiaus pabaigoje sudarytą, Šarlio Mesje (Charles Messier) katalogą. Kadangi galaktikos diskas įstrižai palinkęs į mūsų pusę, ilgo išlaikymo teleskopinėse nuotraukose apčiuopiama vaizdo giluma užgniaužia kvapą. Įspūdis dar labiau sustiprėja, kai šalia matyti toli už jos erdvėje skriejančios galaktikos, kaip ir šioje puikiai suderintoje nuotraukoje. Tolimosios galaktikos, atsitiktinai atsidūrusios už NGC 7331, regimos dešimt kartų mažesnės už ją – vadinasi, begalinėje naktyje nutolusios dešimt kartų toliau už nuotraukos karalienę. Ši vienoje vietoje regimų galaktikų grupelė dar vadinama Elnių Laižyklos (Deer Lick) grupe, Elnių laižyklos tarpeklio Šiaurės Kalifornijoje garbei, iš kur jai vardą davusiam astronomui mėgėjui Tomui Lorenzinui (Tomm Lorenzin) buvo itin gerai matoma.

Milžiniškos patvinusios žvaigždžių upės supa galaktiką NGC 5907. Blausios kilpos švyti išlinkusios per daugiau negu 150 tūkstančių šviesmečių nuo plonytės, briauna į mus atsisukusios galaktikos, pramintos Rakšties arba Peilio Ašmenų galaktika. Tik giliose ilgo išlaikymo nuotraukose matomos švytinčios upės, manoma, yra vaiduokliškas nykštukinės galaktikos pėdsakas – trupiniai, kuriuos ji paliko sukdama ratus aplink NGC 5907, kol galų gale prieš daugiau negu keturis milijardus metų visai subyrėjo ir susiliejo su didžiąja kaimyne. Ši įspūdingų atradimų nuotrauka, fotografuota iš nedidelės automatinės observatorijos Naujojoje Meksikoje, patvirtina kosmologijos tyrinėtojų spėjimą, kad didžiosios spiralinės galaktikos, kaip ir mūsiškė Galaktika, kūrėsi siurbdamos mažesnes giminaites. NGC 5907 yra už maždaug 40 milijonų šviesmečių šiaurinio skliauto Slibino žvaigždyne.

Įspūdingoji spiralinė galaktika M104 į mus atsisukusi beveik briauna, todėl gerai matyti platus šviesą sugeriančių dulkių žiedas. Regimosios šviesos nuotraukose kosminių dulkių ruožai, ratilais pūpsantys šviesių žvaigždžių vandenyne, Žemės gyventojams primena kepurę, todėl šią milžinę astronomai praminė Sombrero galaktika . Čia matote kitokį žymiosios galaktikos vaizdą, sudėtą iš archyvuose saugotų, Hablo (Hubble) kosminiu teleskopu fotografuotų vaizdų. Mokslininkų sukurtas naujas vaizdų apdorojimo metodas išryškino akinančioje galaktikos šviesoje pranykstančias detales. Todėl jos gilumoje irgi galite išvysti aplink branduolį ratais apsivijusias dulkių juostas. Nutolusi 28 milijonus šviesmečių nuo mūsų, maždaug 50 tūkstančių šviesmečių skersmens M104 yra viena didžiausių galaktikų pietiniame Mergelės galaktikų spiečiaus pakraštyje.

Ar labai sena ši galaktika? Galaktika kairėje, I Cvikis 18 (I Zwicky 18) – pavadinta pirmą kartą ją nufotografavusio šveicarų astronomo Frico Cvikio (Fritz Zwicky) garbei – kartą jau buvo palaikyta viena jauniausių žmonijai žinomų galaktikų, kadangi jos ryškiosioms žvaigždėms tėra vos 500 milijonų metų. Galaktika įdomi ir tuo, kad atrodo tarsi ankstyvojoje Visatoje besikurianti galaktika , tačiau skrieja neįtikėtinai arti, vos už 59 milijonų šviesmečių, apsupta gerokai garbingesnio amžiaus galaktikų. Tačiau neseniai iš Hablo kosminio teleskopo gauti paslaptingosios I Cvikis 18 vaizdai padėjo įminti šią galaktikos mįslę. Astronomai joje rado senų blausių žvaigždžių sankaupas, susimaišiusias su gausybe ryškių žvaigždžių grupelių. Todėl dabar manoma, kad I Cvikis 18 yra tokia pat sena, kaip ir kaimynės, maždaug 10 milijardų metų amžiaus, tačiau joje palyginti neseniai užsiplieskė galingas žvaigždėdaros pliūpsnis, sukūręs ir gausybę naujų žvaigždžių. Gali būti, kad tokią smarkią žvaigždėdarą įžiebė pakitusi gravitacija iš mažojo pakeleivio – dešinėje pakibusios galaktikėlės.