Žyma: Raketos ir šaudyklės

Rugsėjo 23 d. 11 val. 51 min. Lietuvos laiku (9 val. 51 min. pasauliniu laiku) Saulė kirto dangaus pusiaują ir nukeliavo toliau į šiaurę – tai pavasario lygiadienis, pirmoji astronominio pavasario diena šiaurės pusrutulyje ir rudens – pietų. Lygiadienis, arba ekvinokcija (iš lotynų k. equinox), reiškia dieną lygią nakčiai. Saulei pakibus dangaus pusiaujuje visų žemiečių diena ir naktis trunka beveik lygiai po 12 valandų. Tik pietų pusrutulio gyventojams dienos vis ilgės, kai artėjant vasarai Saulė kils dar aukščiau. Kelioms savaitėms praėjus po 1994 m. rudens lygiadienio šiaurės pusrutulyje, kosminės šaudyklės (šatlo) „Siekis“ (Endeavor angl. – siekis, siekimas) komanda nufotografavo Saulę, pakibusią virš Žemės krašto. Akinamai spindi „Siekio“ vertikalioji ašis (nutaikyta į Žemę) ir radiolokacijos įranga krovinių skyriuje.

Kodėl kosminės šaudyklės (šatlo) pakilimo dūmų šešėlis turėtų taikytis į Mėnulį? 2001 m. pradžioje, paleidžiant Atlantidos (Atlantis) šaudyklę, atsitiktinai Saulė, Žemė, Mėnulis ir nešančioji raketa atsidūrė tinkamose vietose šiam neįprastam vaizdui nufotografuoti. O tai nėra taip paprasta. Visų pirma kosminės šaudyklės palikti dūmai ilgą šešėlį žemyn meta tik per saulėlydį arba saulėtekį. Ilgiausias šešėlis, nusitęsęs iki pat horizonto, būna ką tik Saulei nusileidus. Galų gale tik per pilnatį Saulė ir Mėnulis būna skirtingose Žemės planetos dangaus pusėse. Tuomet, ką tik po saulėlydžio, Saulė atsiduria šiek tik žemiau horizonto, o Mėnulis – šiek tiek aukščiau, lygiai priešingoje pusėje. Todėl tąkart, kai Atlantida pakilo Saulei nusileidus, kosminės šaudyklės išmestų dūmų šešėlis nusidriekė tolyn nuo skaisčiosios žvaigždės iki pat kitos horizonto pusės ir atsitiktinai nusitaikė į Mėnulio pilnatį.

Praeitą sekmadienį spalvotame auštančios dienos danguje JAV pakrantėje bolavo Mėnulis ir Minotauro raketa, kylanti į žemą orbitą aplink Žemę. 7 va. ryto iš NASA Volepso aikštelės (Wallops Flight Facility), Virdžinijos valstijos pakrantėje, rytuose, paleista karinio oro laivyno keturių pakopų Minotauro I raketa. Šioje plačiakampėje nuotraukoje skriejanti į rytus raketa matyti besiraizgančios dūmų gyvatės gale, o blyškus Mėnulio pjautuvas – viršutiniame kairiajame kampe. Nuotrauka buvo fotografuota iš Aleksandrijos miestelio, Virdžinijos valstijoje, maždaug už 100 mylių (160 km) į šiaurės vakarus nuo Volepso salos. Skrydžiai iš Volepso pakilimo aikštelės į orbitą gana reti. Paskutiniai du buvo 1995 ir 1985 m. Todėl daug anksti rytą atsikėlusių žmonių tąkart stebėjo dangų. Raketa į orbitą iškėlė karinio oro laivyno tyrimų laboratorijos TacSat-2 palydovą ir NASA GeneSat-1 mažąjį palydovą.

Prašome palaukti, kol viena didžiausių pasaulyje važiuojančių mašinų kirs sankryžą. Šioje nuotraukoje nufotografuota daugiakaušė žemsemė naudojama pažangiuose žemės kasybos darbuose. Tokios mašinos leidžia žmonijai gauti iškasenų ir žymiai keisti ar net žaloti planetos veidą. Kai kurios atvirosios kasyklos (karjerai) matomos net iš kosmoso. Didžiausios žemsemės yra daugiau negu 200 metrų ilgio ir 100 metrų aukščio, kad net didysis vikšrinis transporteris , gabenantis NASA daugkartinius erdvėlaivius (šatlus) į paleidimo aikštelę, šalia jų – tik nykštukas. Daugiakaušės žemsemės gali iškasti futbolo aikštės dydžio ir 25 metrų gylio duobę vos per dieną. Tačiau pervažiuoti per sankryžą tokia mašina gerokai užtrunka, riedėdama didžiausiu – vos 1 km per valandą – greičiu.

Jūs keliaujate į kosmosą. Naujos nedidelės kameros, įtaisytos kosminės šaudyklės (šatlo) išorėje, interneto naršytojams leidžia pasijusti tarsi keliautų kartu su erdvėlaiviu orbita aplink Žemę. Mažosios kameros, pritvirtintos ant aukštų, laibų nešančiųjų raketų, praeitą savaitę nufilmavo kvapą gniaužiantį „Diskaverio“ šuolį iš neįprasto taško. Šis trumpas filmukas prasideda akimirką prieš erdvėlaiviui atsiskiriant nuo plonųjų nešančiųjų raketų. Gerai matyti plytelės ant šaudyklės dugno. Po to kamerų akys nulydi žvynuotą „Diskaverį“ ir jo tamsų išorinį degalų baką tolstančius nuo nešančiųjų raketų tolyn ir aukštyn. Naujosios kameros skirtos ne tik įspūdingiems filmukams kurti, bet ir talkina NASA atidžiai stebint daugkartinio naudojimo erdvėlaivio paleidimą, ir, tikimąsi, pagelbės ateityje skraidyti į kosmosą veiksmingiau ir saugiau.

Liepos 4 d. kosminė šaudyklė (šatlas) „Diskaveris“ (Discovery) šovė į dangų pradėdamas misiją STS-121 (STS, Space Transportation System – angl. kosminių pervežimų sistema). Dabar jau prisišvartavęs prie Tarptautinės kosminės stoties, „Diskaveris“ skrieja aplink Žemės planetą maždaug 27 tūkstančių kilometrų per valandą greičiu. Tačiau šioje nuotraukoje jis nufotografuotas ramų gegužės vakarą vėžlio greičiu, mažiau negu 2 km per valandą, artėjantis prie aptarnavimo įrengimų Kenedžio kosminio centro paleidimo aikštelėje 39B. Tokiu greičiu kosminio uosto takeliais ant vieno iš NASA darbinių arklių – vikšrinių transporterių – keliauja erdvėlaivis, jį nešančios raketos ir išoriniai degalų bakai. Kadaise sukurti vykdant Apolono (Apollo) programą, ir skirti gabenti milžinišką Saturno V raketą, vikšriniai transporteriai iki šiol tarnauja jau keturis dešimtmečius.

Naujas puslapis kosminių skrydžių istorijoje prasidėjo 1950 m. liepą, kai pirmą kartą iš Kanaveralo kyšulio Floridoje pakilo raketa – tai buvo Bamperis 2 (Bumper 2). Nuotraukoje matomas Bamperis 2 buvo dviejų pakopų raketa: viršuje raketa V-2 ir apačioje – WAC Kapralas (WAC Corporal). Daug buvo tikimąsi iš tokio tipo raketų. Viršutinė dalis galėjo pasiekti tais laikais neįtikėtiną beveik 400 kilometrų aukštį – tai net daugiau negu mūsų laikais pakyla daugkartinio naudojimo kosminės šaudyklės (šatlai). „Dženeral Elektrik “ (General Electric) kompanijos vadovaujamas Bamperio 2 skrydis visų pirma buvo skirtas išbandyti raketų sistemas ir tirti viršutinę planetos atmosferą. Bamperis 2 turėjo keletą nedidelių prietaisų, skirtų moksliniams tyrimams, tad galėjo matuoti oro temperatūrą ir kosminių spindulių poveikį. Po septynerių metų Tarybų Sąjunga paleido Sputnik I ir Sputnik II – pirmuosius dirbtinius Žemės palydovus. Kaip atsaką 1958 m. JAV įkūrė NASA.

Gremėzdiškas ir iš neįprasto kampo čia nufotografuotas Apolono 17 (Apollo 17) Čelindžerio (Challenger) mėnuleigis buvo sukurtas skristi kosminiame vakuume. Ši nuotrauka gauta iš valdymo modulio „Amerika“. Fotografavimo metu Čelindžerio mėnuleigis ruošėsi įskristi į orbitą aplink Mėnulį. Matyti mėnuleigio šonuose įtaisyti nedidelio galingumo valdymo varikliukai, apačioje – pakilimui skirtos raketos variklio kūgis. Liukas, pro kurį galima išlipti ant Mėnulio paviršiaus – priekyje, apvali susisiekimo antena – viršuje. Tamsiame trikampiame lange galima įžiūrėti misijos vadą Judžiną Sernaną (Eugene Cernan). Nors ir atrodo nerangus, šis erdvėlaivis 1972 m. gruodį grakščiai nusileido ant Mėnulio ir vėliau taip pat nesuklupęs grąžino Apolono astronautus į orbitoje skriejusį valdymo modulį. O kur dabar yra Čelindžerio mėnuleigis? Jo nusileidimo metu atidirbusių įrenginių liekanos taip ir liko Apolono 17 nusileidimo vietoje, Tauro-Litrovo (Taurus-Littrow) slėnyje. Atgaliniam pakilimui skirta įranga taip pat numesta maždaug toje pat vietoje prieš tai, kai astronautai pasuko atgal į Žemę. Apolono 17 misija buvo šeštoji ir paskutinė iš kelionių, kurių metu astronautai buvo nusileidę Mėnulyje.