Žyma: Žvaigždžių spiečius

Paskelbta

Jaunos saulės NGC 7129

Jaunos saulės vis dar pasislėpusios dulkių pilname NGC 7129, kažkur už 3 tūkstančių šviesmečių karališkame Cefėjo žvaigždyne. Nors šios žvaigždės dar palyginti visai jaunutės, tik apie milijono metų amžiaus, manoma, kad mūsų Saulė susikūrė panašiame žvaigždžių lopšyje prieš daugmaž 5 milijardus metų. Šioje puikioje nuotraukoje ypač ryškūs švelniai melsvi dulkių debesys, atspindintys jaunųjų žvaigždžių šviesą. Aiškiai matyti ir mažesnės, rausvos dėmės, žyminčios jaunus, aktyvius žvaigždinius darinius. Jos dar vadinamos Herbigo ir Haro objektais, jų forma ir spalva būdinga vandenilio dujų čiurkšlėms, švytinčioms kai į jas smūgiuoja naujagimių žvaigždžių energijos pliūpsniai. Ilgainiui žvaigždėdaros dujos ir dulkės išsisklaidys, o žvaigždės pabirs atskirai, jų padrikajam spiečiui vis sukantis aplink Galaktikos centrą. NGC 7129 tolyje šis vaizdas apima maždaug 40 šviesmečių.

Paskelbta

Jaunas kamuolinis spiečius NGC 1818

Kamuoliniai spiečiai kažkada karaliavo mūsų Galaktikoje. Neatmenamoje senovėje, kada Galaktika užgimė, tikėtina, joje knibždėjo tūkstančiai kamuolinių žvaigždžių spiečių. Mūsų laikais jų likę vos dvi šimtinės. Daugybę kamuolinių spiečių per amžinybę iširo dėl nuolatinių lemtingų susidūrimų tarpusavyje ir su Galaktikos centru. Išlikę – tarsi relikvijos, yra senesni už visas Žemėje esančias suakmenėjusias iškasenas (fosilijas), senesni už visus kitus Galaktikos darinius ir todėl apibrėžia Galaktikos amžių. Jaunų kamuolinių spiečių Paukščių Tako Galaktikoje yra vos keli, jeigu iš viso jų yra, nes nėra tinkamų sąlygų naujai kurtis. Tačiau kaimynystėje – Didžiojo Magelano Debesies galaktikoje – yra kitaip. Čia nufotografuotas jaunas kamuolinis spiečius šioje kaimynystėje – NGC 1818. Stebėjimai rodo, kad jis susikūrė vos prieš 40 milijonų metų – beveik vakar, palyginus su 12 000 milijonų metų (12 milijardų metų) amžiaus senaisiais mūsų Galaktikos kamuoliniais spiečiais.

Paskelbta

Kentauro ω (omega)

Kentauras yra vienas įspūdingiausių pietų dangaus skliauto žvaigždynų, Lietuvoje matoma tik pati šiaurinė jo dalis. Per šį galiūną driekiasi Paukščių Takas, jame spindi Saulei arčiausia žvaigždė , priklausanti Kentauro α (alfa) sistemai, ir didžiausias kamuolinis žvaigždžių spiečius mūsų galaktikoje – Kentauro ω (omega), žymimas NGC 5139. Šioje ryškioje, pro teleskopą fotografuotoje Kentauro omegos nuotraukoje matyti pats spiečiaus vidurys – maždaug 10 milijonų žvaigždžių. Visas Kentauro omegos spiečius yra apie 150 šviesmečių skersmens ir pūpso už 15 tūkstančių šviesmečių nuo mūsų. Tai didžiausias iš daugiau negu 150 mūsų galaktikos kūne (sferoide) atrastų klajojančių kamuolinių spiečių. Nors daugumos spiečių žvaigždės yra panašios savo amžiumi ir sandara, tačiau paslaptingoji Kentauro omega rodo, kad Visatoje yra ir kitokių kamuolinių spiečių, kuriuose buriasi ir seni, ir jauni, įvairios cheminės sudėties šviesuliai. Astronomai mano, kad Kentauro omega gali būti nedidelės galaktikėlės, susiliejusios su Paukščių Taku, branduolio likučiai.

Paskelbta

Spiečius NGC 602 ir anapus jo

Maždaug už 200 tūkstančių šviesmečių nuo mūsų plyti Galaktikos palydovė – Mažasis Magelano Debesis. Jo pakraščiuose kabo jaunas, 5 milijonų metų amžiaus žvaigždžių spiečius NGC 602. Apsuptas gimtųjų dujų ir dulkių, spiečius čia matyti nufotografuotas pro Hablo (Hubble) kosminį teleskopą. Pasakiški gūbriai ir iššluotas erdvės plotas leidžia manyti, kad stiprios energijos spinduliai ir smūginės bangos iš NGC 602 masyvių jaunų žvaigždžių ardė dulkių gausią tarpžvaigždinę erdvę ir sukėlė žvaigždėdaros pliūpsnį, tolstantį nuo spiečiaus centro. Mažojo Magelano Debesies atstumu šis vaizdas apima maždaug 200 šviesmečių. Didelės skyros nuotraukoje, kiaurai pro spiečių, matyti kvapą gniaužianti gausybė tolimų galaktikų, skriejančių šimtus milijonų šviesmečių ar dar daugiau anapus NGC 602.

Paskelbta

Žvaigždės jaunos ir senos

Spiečiuose gimsta daugybė žvaigždžių. Galaktiniai arba padrikieji spiečiai, išsibarstę mūsų Galaktikos diske, – tai palyginti jauni pulkai ryškių žvaigždžių, gimusių kartu. Dangaus skliaute nutolę vienas nuo kito apie laipsnį, du puikūs pavyzdžiai yra M46 (viršutinis kairysis), už 5400 šviesmečių, ir M47 (apatinis dešinysis), už vos 1600 šviesmečių nuo mūsų Laivagalio žvaigždyne. Apie 300 milijonų metų amžiaus jaunajame M46 susispietė keli šimtai žvaigždžių į maždaug 30 šviesmečių skersmens plotą. O 80 milijonų metų amžiaus M47 yra mažesnis, bet dar tankesnis – jame daugmaž 50 žvaigždžių, sutilpusių 10 šviesmečių skersmens erdvėje. Tačiau šioje jaunųjų žvaigždžių puotoje įsimaišęs ir vienas senolis. Mažas, spalvotas švytinčių dujų lopinėlis, regimas M46 spiečiuje, iš tikrųjų yra planetiškasis ūkas NGC 2438 – taip atrodo paskutinis tarpsnis į Saulę panašios žvaigždės gyvenime, kai ji būna nugyvenusi milijardus metų. NGC 2438 yra vos už 3000 šviesmečių ir tik atsitiktinai pakliūva į mūsų regimo M46 vidurį.

Paskelbta

IC 410 ir NGC 1893

Blausi, gausi dulkių rožė šiauriniame dangaus skliaute – emisinis ūkas IC 410 – plyti už maždaug 12 tūkstančių šviesmečių Vežėjo žvaigždyne. Švytinčio vandenilio dujų debesis yra daugiau negu 100 šviesmečių skersmens, išskaptuoti žvaigždinių vėjų ir radiacijos, pučiančių nuo jame įklimpusio padrikojo žvaigždžių spiečiaus NGC 1893. Gimusios debesyje vos prieš 4 milijonus metų, šviesios spiečiaus žvaigždės žiba po juodu, tamsių dulkių tumulu, truputį žemiau nuotraukos centro. Kairiau matyti dvi palyginti tankios, šviesios gijos. Mokslininkai spėja, kad šiuose kosminiuose buožgalviuose, maždaug 10 šviesmečių skersmens, šiuo metu taip pat gimsta žvaigždės.

Paskelbta

Saturnas, Marsas ir Prakartas

Griebkite žiūronus ir raskite danguje Saturną ir Marsą. Jei šiomis dienomis būtumėte pažvelgę į vakarų pusę, neilgai trukus po saulėlydžio, būtumėte išvydę vaizdą panašų į šį – fotografuotą birželio 14 d. Čia Prakarto padrikasis žvaigždžių spiečius (M44), apsuptas Saturno (kairėje) ir Marso – planetas skiria vos 1,5 laipsnio. Saturnas ir Marsas dar labiau priartėjo vienas prie kito šeštadienį – žemiečių dangaus skliaute juos skyrė vos pusė laipsnio, nors Prakartas liko kažkur tolumoje. Turite žiūronus ar teleskopą? Galite danguje pasižvalgyti ir Merkurijaus su Jupiteriu!

Paskelbta

Padrikasis spiečius NGC 290: žvaigždžių brangenybių dėžutė

Nėra pasaulyje brangenybių, kurios taip ryškiai spindėtų – tik žvaigždės. Tarsi brangakmeniai dėžutėje, padrikojo spiečiaus NGC 290 žvaigždės žiba ryškiomis spalvomis. Šią nuostabią nuotrauką neseniai nufotografavo orbitoje skriejantis Hablo (Hubble) kosminis teleskopas. Padrikieji spiečiai jaunesni už kamuolinius, turi mažiau žvaigždžių, tačiau jų tarpe – daugiau žydrųjų. NGC 290, kur apie 65 šviesmečių plote susispietę šimtai žvaigždžių, yra maždaug už 200 tūkstančių šviesmečių, kaimyninėje Mažojo Magelano Debesies galaktikoje. NGC 290 ir kiti padrikieji žvaigždžių spiečiai yra puikios laboratorijos, skirtingų masių žvaigždžių evoliucijai tirti, kadangi visi jie atsirado maždaug tuo pačiu metu.

Paskelbta

Marsas ir žvaigždžių spiečiai

Šį vakarą danguje galite išvysti vaizdą, panašų į šitą – dangaus krašto vakaruose, nufotografuoto balandžio 16 d. Nuotraukoje – oranžinės spalvos Marso planeta, klajojanti netoliese tiršto padrikojo žvaigždžių spiečiaus M35. Matyti ir blausesnis žvaigždžių spiečius NGC 2158, truputį į viršų ir į kairę nuo M35. Abu spiečiai kabo prie Dvynių žvaigždyno „kojų“. Marsas, vos už 14 šviesos minučių nuo Žemės planetos, skrieja priekyje šimtų spiečiaus M35 žvaigždžių, esančių už 3000 ir daugiau šviesmečių. Dar labiau nutolęs, mažesnis NGC 2158 spingsi iš už maždaug 16 tūkstančių šviesmečių. Nuotraukoje galima įžiūrėti skirtingas karštų žydrų ir šaltesnių gelsvų žvaigždžių spalvas M35 spiečiuje. NGC 2158 yra daug senesnis. Šaltųjų milžinių spiečiaus žvaigždžių šviesa atrodo oranžinė ir tarsi stengiasi prilygti apelsininiam Marsui.

Paskelbta

Svaja apie dvigubą žvaigždžių spiečių

Maždaug už 7 tūkstančių šviesmečių, Persėjo žvaigždyne, ši padrikųjų žvaigždžių spiečių pora iš tikrųjų puikiai matyti plika akimi. Dar 130 m. pr. Kr. grakų astronomas Hiparkas juos pažymėjo žvaigždėlapyje. Dabar vadinamus Persėjo h ir chi (χ) ir žymimus NGC 869/884, spiečius iš tikrųjų vieną nuo kito skiria keli šimtai šviesmečių, juose tankiai susispietusios daug jaunesnės ir karštesnės žvaigždės už Saulę. Kas būtų, jei šis žymusis dvigubas spiečius būtų arčiau, sakykim už kokių 700 šviesmečių nuo mūsų puikiosios Saulės sistemos, nusėdamas dangų žvaigždėmis? Astrofotografas Chosė Suro (Jose Suro) pabandė įsivaizduoti tokią svajonę tamsiame, giedrame danguje be Mėnulio, šiltą naktį virš ramaus ežero pakrantės. Žemę apšviečia tik žvaigždžių šviesa šioje svajos apie dvigubą spiečių iliustracijoje. Astrofotografas pažymi, kad nors Saulės sistemos kaimynystėje tokių žvaigždžių spiečių nėra, Žemės planetoje šiltos giedros naktys ir be jų gali būti įkvepiančios.