Žyma: Mėnulis

Žmogus pirmą kartą kitame pasaulyje žengė 1969 m. liepos 20 d. Tas pasaulis – Žemės palydovas Mėnulis. Šio įvykio 40-ies metų proga NASA išleido skaitmeniniu būdu atstatytą „šuolio“ žmonijos istorijoje vaizdo medžiagą. Čia matote Neilą Armstrongą (Neil Armstrong), pasiruošusį žengti pirmąjį žingsnį Mėnulio modulio kopėčių apačioje. Armstrongas ant paviršiaus buvo nuleidęs įrangą ir filmavimo kamerą, kuri ir įrašė šį neryškų vaizdą. Filmuojami vaizdai ir pokalbiai buvo tiesiogiai transliuojami visame pasaulyje. Paskaičiuota, kad tąkart išsilaipinimą Mėnulyje stebėjo penktadalis visos žmonijos. „Apolono“ (Apollo) erdvėlaivių nusileidimai Mėnulyje laikomi vienu didžiausių mūsų pasaulio technologinių pasiekimų. Taip vieno dangaus kūno gyventojai nukeliavo iki kito dangaus kūno.

Tai buvo metas traukti namo – po žymiausios praeito amžiaus kelionės. Pirmieji žmonės, žengę žingsnius kitame pasaulyje – Neilas Armstrongas (Neil Armstrong) ir Bazas Oldrinas (Buzz Aldrin) – įrodę, kad žmonija gali įveikti Žemės planetos ribas, sėdę į Mėnulio modulio (Lunar Module) pakilimo pakopą, skrido atgalios pas astronautą Maiklą Kolinsą (Michael Collins), laukiantį orbitoje aplink Mėnulį skriejančiame Valdymo ir aptarnavimo modulyje. Šioje nuotraukoje, fotografuotoje 1969 m. liepos 21 d., Kolinsui pavyko pagauti besiartinančią pakilimo pakopą, Mėnulį apačioje ir Žemę tolumoje. Švenčiame pirmojo žmonių išsilaipinimo Mėnulyje 40 metų jubiliejų. Neseniai NASA Mėnulio žvalgymo orbitinis erdvėlaivis (Lunar Reconnaissance Orbiter), skriejantis orbitoje aplink mūsų žiląjį palydovą, atsiuntė pirmąsias nuotraukas iš beveik visų vietų, kur „Apolono“ (Apollo) misijų erdvėlaiviai buvo nusileidę ant paviršiaus. Tarp jų ir žmones atskraidinusio „Apolono 11“ vaizdai – pakankamos skiriamosios gebos, kad būtų galima įžiūrėti Mėnulio modulio nusileidimo pakopas, paliktas negyvenamoje žemėje.

Kiekvieną naktį Mėnulis mainosi. Šioje kadrų sekoje matyti, kaip jis keičiasi per visą lunaciją – laiką tarp dviejų Mėnulio jaunačių. Kai mūsų planetos palydovas skrieja aplink Žemę, mums matosi iš pradžių vis daugiau, o po to vis mažiau Saulės apšviesto Mėnulio pusrutulio. Mėnulis į mūsų planeta visada yra atsukęs tą pačią pusę. Tačiau atkreipkite dėmesį, kad regimasis Žemės palydovo dydis visgi nežymiai kinta. Skriedamas elipsine orbita Mėnulis dar ir šiek tiek svyruoja į šalis – tai vadinama libracija . Visos lunacijos metu Saulės spinduliai skirtingu kampu atsispindi nuo paviršiaus, todėl Mėnulio jūras ir kalnus apšviečia kasnakt vis kitaip. Visa lunacija trunka apie 29,5 dienas – beveik mėnesį. Paspaudę ant nuotraukos išvysite lunacijos vaizdų seką (gif failą).

Šviečianti Mėnulio pilnatis žemiečiams šį pirmadienį atrodys ne tokia. Šis vaizdas tarsi mozaika buvo sudėtas iš 18 skaitmeninių nuotraukų, fotografuotų praėjus vos septynioms valandoms nuo tos akimirkos, kai Mėnulis astronomų matavimais pasiekė tikslų pilnaties tašką, t. y. stebint nuo Žemės tapo daugiausia apšviestas. Tačiau jo šviesūs ir tamsūs taškai buvo pakeisti atvirkštiniais (invertuoti) tarsi nespalvotos nuotraukos negatyve. Mums įprasti nuo didžiojo Tycho kraterio išvagoti šviesūs spinduliai pietų pusrutulyje (apačioje) čia driekiasi tamsiomis šaknimis, išsikerojusiomis nuo smūgio išmuštos 85 kilometrų skersmens duobės. Ir atvirkščiai – paprastai tamsios Mėnulio jūros čia nudažytos spindinčiu sidabru. Tradiciškai ant astronominių fotografinių plokštelių būdavo įamžinami nuotraukų negatyvai – tam, kad būtų galima geriau įžiūrėti smulkias ir blausias detales.

Išsitraukite raudonus-mėlynus akinius ir pasigrožėkite šiuo puikiu Mėnulio pilnaties trimačiu vaizdu (anaglifu). Trimatė nuotrauka sukuriama sudėjus du tos pačios vietos vaizdus, fotografuotus iš skirtingų kampų, tarsi matytus atskirai dešine ir kaire akimi. Nors nustebsite, tačiau gauti tokią Mėnulio nuotrauką žemiečiams yra labai paprasta – tereikia trupučio kantrybės. Šiuos vaizdus trimatei nuotraukai fotografas Lorenas Lavederis (Laurent Laveder) darė su dviejų mėnesių pertrauka: 2006 m. lapkritį ir 2007 m. sausį. Skirtingų kampų vaizdus jam gauti padėjo regimasis Mėnulio svyravimas (libracija), kai mūsų planetos palydovas, skriedamas orbita, atsuka ne visada lygiai tą patį paviršiaus plotą.