Žyma: Užtemimai

Šis rugpjūtis buvo užtemimų mėnuo. Saulės ir Mėnulio užtemimai lydėjo pirmąją mėnesio jaunatį ir pilnatį. Kairėje nuotraukoje, fotografuotoje per visišką Saulės užtemimą rugpjūčio 1 d. ant Novosibirsko marių, dažnai vadinamų Obės jūra, kranto (Sibire, Rusijoje) – Mėnulis dengia Saulę. Kaip tik ten driekėsi visiško užtemimo stebėjimo atkarpa. Galite įžiūrėti įspūdingą Saulės vainiką, ryškias Merkurijaus ir Veneros planetas, o šviesūs taškeliai ant marių kranto – tai spingsintys skaitmeninių fotoaparatų ekranai užtemimo stebėtojų rankose. Dešinėje nuotraukoje – po beveik lygiai 15 dienų – nufotografuotas skaisčiąją pilnatį uždengęs Žemės šešėlis dalinio Mėnulio užtemimo metu. Romus vaizdas fotografuotas pavakarę išėjus pasivaikščioti Odeto (Odet) upės pakrante, netoli Kemperio (Quimper) miesto, Prancūzijos vakaruose. Paprastai du kartus per metus mūsų planetos danguje Mėnulio orbita pasisuka tinkamu kampu Saulės ir Mėnulio užtemimams rastis. Kitas užtemimų metas prasidės 2009 m. sausio mėnesį – įvyks žiedinis Saulės užtemimas, kada Mėnulio regimasis skersmuo bus per mažas, kad visiškai uždengtų mūsų gimtąją žvaigždę.

Tamsus tikrasis Žemės šešėlis dar vadinamas umbra . Tarsi kūgis nusidriekęs į kosminę erdvę, šešėlis geriausiai matomas krentantis ant Žemės palydovo – taip atsiranda Mėnulio užtemimai. Būtent taip atsitiko ir praėjusį šeštadienį, kai Mėnulio pilnatis praslydo dangumi užkabindama šiaurinį šešėlio kraštą ir pradžiugindama dangaus stebėtojus visame rytiniame Žemės pusrutulyje įspūdingu tamsaus dalinio Mėnulio užtemimu. Šis sudėtinis vaizdas surinktas iš puikiai pavykusių nuotraukų, fotografuotų užtemimo metu iš Atėnų, Graikijos. Čia gerai matyti lenktas šešėlio kraštas – galite puikiai įsivaizduoti santykinį milžiniško šešėlio dydį Mėnulio nuotolyje, o taip pat atsekti ir Žemės palydovo kelią per jį.

Akimirką prieš Saulei pasineriant į tamsą atsitinka kažkas nepaprasta. Kada Žemės palydovas būna jau beuždengiąs Saulę per visišką užtemimą, staiga kelios šviesos žiežirbos suspindi už Mėnulio pakraščio. Šis efektas vadinamas Beilio Rožiniu, anglų astronomo Frensio Beilio (Francis Baily) garbei, kuris pirmas atkreipė dėmesį į šį įspūdingą reiškinį 1836 m. Nors paprastai Beilio Rožinio trukmė ir ryškumas būdavo nenuspėjami, mūsų dienomis Mėnulio paviršius yra taip gerai ištirtas, kad pagrindines Beilio Rožinio savybes visgi galima numatyti. Paskutinę akimirką prieš visišką užtemimą sužimba ryškus vienas šviesos spindulys, dar vadinamas „žiedu su brangakmeniu“ . Čia matote Beilio Rožinio nuotraukas, fotografuotas per visišką Saulės užtemimą Novosibirske, Rusijoje. Kiekvieno kadro trukmė – trečdalis sekundės. Visą nuotraukų vorą išvysite pastūmę naršyklės slankjuostę į dešinę. Užtemimo pabaigoje, kai Saulė vėl išnyra už Mėnulio krašto, dar kartą pasimato Beilio Rožinys – šį kartą jau iš kitos senolio Žemės palydovo pusės.

Kelionė traukiniu Trans-Sibiro geležinkeliu į Novosibirską suteikė progą pagauti šį įspūdingą Saulės pakraščių vaizdą, nufotografuotą per rugpjūčio 1 d. visišką Saulės užtemimą. Vaizdas sudėtas iš dviejų nuotraukų, fotografuotų tam tikru laiku – pačioje visiško užtemimo pradžioje ir pačioje pabaigoje. Užtemimų medžiotojai šias akimirkas vadina antruoju ir trečiuoju kontaktu. Skaisčios pūslelės iš už tamsaus Mėnulio – tai Saulės spinduliai, prasiveržę pro lygumas palydovo pakraščiuose. Čia matyti ir Saulės protuberantai – karštos plazmos kilpos, kurias žvaigždės magnetinių laukų audros nusviedžia už Saulės pakraščių.

Kas ta juoda dėmė, uždengusi Saulę? Tai Mėnulis. Penktadienį (apie 13 val. Lietuvos laiku) Saulė staiga tapo tamsi dieną, kai Mėnulis visiškai ją uždengė. Visiškas Saulės užtemimas buvo matomas siaurame mūsų planetos ruože nuo Kanados iki Kinijos. Kaip ir šioje nuotraukoje matyti, daugybė astronomijos aistruolių rinkosi stebėti visiško (mūsų šalyje – nors dalinio) Saulės užtemimo, trunkančio vos kelias minutes. Nuotrauka fotografuota per patį visiško užtemimo laiką netoli Barkolo apylinkių Sindziango (angl. Xinjiang) regione, dar vadinamame Rytų Turkestanu, šiaurės vakarų Kinijoje. Tolumoje matyti Barkol Šanio kalnų keteros. Nors pačius šviesiausius Saulės plotus uždengė mūsų planetos palydovas, liko skaisčiai šviesti žvaigždę supantis kaitrių dujų vainikas, paprastai net neįžiūrimas. Šiek tiek aukščiau ir kairiau Mėnulio užtemdytos Saulės spingsi Merkurijaus ir Veneros planetos. Dešinėje dangus patamsėjęs nuo kūginio šešėlio atmosferoje, atsirandančio per užtemimą. Kitas visiškas Saulės užtemimas užslinks 2009 metų liepą kai kuriuose Indijos ir Kinijos kraštuose.

Ištisas 14 rugpjūčio dienų Pietų ašigalyje Mėnulis kybojo danguje. Tačiau per visiškąjį Mėnulio užtemimą rugpjūčio 28 d. jis buvo pakilęs vos 10 laipsnių virš horizonto . Ilgas kelias, kurį nuo Žemės palydovo atsispindinčiai šviesai tenka nukeliauti per ją slopinančią mūsų planetos atmosferą, buvo tik mažesnioji iš bėdų, kai Robertas Švarcas (Robert Schwarz) fotografavo šiuos Mėnulio užtemimo keturių valandų išlaikymo trukmės vaizdus . Didesnė bėda buvo -68 laipsniai Celsijaus lauke. Stingdantis šaltis privertė mokslininką šiuos kadrus fotografuoti pro nedidelį plyšį apšildomo kambario lange. Nors dėl šilumos oras judėjo srovėmis ir dar labiau gadino vaizdų ryškumą, tai buvo vienintelis būdas išlaikyti kamerą jai tinkamoje darbinėje temperatūroje kelias valandas. Galų gale mokslininko kantrybė buvo apdovanota įspūdingomis Mėnulio užtemimo nuotraukomis, fotografuotomis iš tokios ypatingos vietos Žemės planetoje.

Ši Mėnulio vaizdų seka buvo fotografuota rugpjūčio 28 d. virš Kalamalkos (Kalamalka) ežero šalia šviesų padabinto Koldstrymo (Coldstream) miestelio Britų Kolumbijoje, vakarinėje Kanadoje. Mėnulį fotografavo kas 4 minutes, kol jis pasislėpė už miestelio kalvos pašlaitėje. Pagal šiuos kadrus galima išmatuoti tikslią visiškojo užtemimo trukmę. Maždaug 270 m. pr. Kr. graikų astronomas Aristarchas Samietis taip pat matavo Mėnulio užtemimus, nors neturėjo nei skaitmeninio laikrodžio, nei fotoaparato. Pasitelkęs geometriją jis atrado paprastą, tačiau neįtikėtinai tikslų būdą, kaip žinant užtemimo trukmę išmatuoti atstumo iki Mėnulio ir Žemės skersmens santykį (šis santykis yra apie 60). Tiesa, Aristarchas jau tada žinojo, kad Žemė sukasi aplink Saulę, o ne atvirkščiai.

Dangiškos ir žemiškos šviesos įamžintos šioje įspūdingoje nuotraukoje kartu su Mėnuliu visiško užtemimo metu, kovo 3 d. Priekyje – visiems gerai pažįstamas pavidalas, 300 m aukščio Eifelio bokštas, vienas lankomiausių pastatų pasaulyje. Žinoma, Mėnulis – dar didesnė įžymybė, deja, jame sunku pabuvoti. Paskutinį kartą į Mėnulį buvo nukeliavę astronautai Apolono 17 (Apollo 17) misijos metu beveik prieš 35 m.

Kovo 3 d. visišką Mėnulio užtemimą stebėjo daugybė Žemės gyventojų. Tačiau vos dieną prieš vienam kitam dangaus stebėtojui, esančiam tinkamoje planetos vietoje, galėjo pasisekti išvysti, kaip beveik pilnas Mėnulis paslepia jo užnugaryje atsidūrusį Saturną. Iš Selsio (Selsey), Jungtinėje Karalystėje, astronomas Pytas Lorensas (Pete Lawrence) stebėjo, kaip šviesus Mėnulio skritulio kraštas negailestingai uždengia didelę dalį Saturno įspūdingųjų žiedų. Ši sudėtinė nuotrauka gauta iš video kadrų. Pietūs yra viršuje, o Saturno padėtis parodyta kas 90 sekundžių. Filmuoti kadrai buvo suklijuoti į vieną vaizdą, o stipriai besiskiriantys Saturno ir Mėnulio paviršiaus šviesos spindesiai sulyginti.

Kovo 3 d. virš Menkės kyšulio (Cape Cod) Masačusetso valstijoje, JAV, tekėjo rausvas Mėnulis, visiško užtemimo metu paskendęs Žemės šešėlyje. Šalia užtemusio Mėnulio, rytmetiniame mėlyno rašalo danguje, puikavosi Kalno švyturys (Highland Lighthouse), kartais vadinamas ir Menkės kyšulio švyturiu, – dar vienas įprastinis naktinio dangaus svečias. Pastatytas 1857 m., 20 metrų aukščio švyturys naudojamas iki šiol, paverstas automatiniu. Kiek kartų užtemusiam Mėnuliui teko raudonuoti šalia Kalno švyturio? Nuo Žemės toje pačioje vietoje galima išvysti Mėnulio užtemimą maždaug dukart per metus. Taigi gana dažnai būta progų nufotografuoti Žemės palydovo užtemimą šalia Kalno švyturio, o 1932 m. čia užtemo ir Saulė.