Žyma: peržiūrėti

Paskelbta

Raudonų uolienų sluoksniai Marse

Kaip susikūrė šie raudonų uolienų sluoksniai Marse? Niekas iki šiol nežino. Šiaurinę ledo kepurę Marse beveik pusiau kerta milžiniškas plyšys, pavadintas Šiauriniu tarpekliu (lot. Chasma Boreale). Panašių darinių Žemės planetoje nėra. Čia matote kelis smilčių nusėtus uolienų sluoksnius, vedančius žemyn į šį tarpeklį. Iš viršaus žiūrint, šlaito pakopų pakraščiai atrodo ypač raudoni. Šviesūs plotai, tikėtina, yra užkloti vandens ledo. Ši nuotrauka apima apie kilometrą ploto Marso šiaurėje, o aukščio skirtumas tarp viršutinės ir apatinės uolienų pakopų yra net daugiau negu kilometras. Vienas iš spėjimų toks, kad galbūt Šiaurinis Marso tarpeklis atsirado dėl siautėjusių ugnikalnių poveikio planetos gelmėse.

Paskelbta

Neįprasti Saturno Dionės krateriai

Kodėl viena Dionės pusė daugiau nusėta krateriais, negu kita? Dionė aplink Saturną skrieja atsukusi visada tą pačią pusę. Panašiai dangumi aplink Žemę rieda ir mūsų Mėnulis. Dionė skinasi kelią orbita vieną pusrutulį atsukusi į priekį, kitą – į nugarą, tad didžioji dauguma smūgių turėtų tekti kosminio kūno priekiui. Tačiau Dionės priekinė pusė yra mažiau kraterėta, negu nugarinė! Galima būtų paaiškinti tuo, kad kai kurių iš smūgių būta tokių galingų, jog jie apsukę palydovą ir ta pusė, kuriai jų tekdavo daugiausia, tapo nugarine, kol palydovas nustojo sukęsis aplink savo ašį ir vėl sukibo su žieduotąja planeta. Čia matote Dionės nuotrauką, kurios viršuje – kraterėtoji palydovo pusė.

Paskelbta

Daugiau nei keturių matavimų Visata?

Ar mūsų Visata turi daugiau matavimų, negu mums įprasti keturi (trys erdvės matavimai ir vienas – laiko)? Vis daugiau mokslininkų griebiasi šios idėjos, kadangi ji atrodo visai tinkama net dviems didžiosioms mūsų pasaulio paslaptims paaiškinti. Visų pirma, kodėl visiškai priešingose pusėse nuo mūsų atsidūrusios ir milijonų šviesmečių atskirtos Visatos dalys atrodo tokios panašios viena į kitą, juk turėtų Visatos centras ir pakraščiai skirtis? Ir antra, kodėl Visatos geometrija neatrodo savaime kilusi iš tokios gausybės medžiagos, kurią ji, manoma, savyje talpina. Naujoji idėja taip pat vyrauja mėginant suderinti gravitacijos ir kvantinės mechanikos teorijas, pastaroji apima ir M teoriją (stygų teoriją) ir Rendelės-Sandramo (Randall-Sundrum) teoriją. Remiantis šiomis teorijomis kuriami daugiau negu keturis matavimus turinčių visatų modeliai ir tarp kitų dalykų bandoma paaiškinti, kodėl kai kurių kvantų energijos rūšių ir kosmologinės konstantos dydžiai tokie maži. Viršuje matote keturmatį penkiamačio kubo atvaizdą (hiperkubo, turinčio keturis erdvės matavimus, dar vadinamo teseraktu (tesseract)).

Paskelbta

Filmas apie aktyviąją Saulę

Karštų dujų sruogos net ir paprastą dieną švirkščia Saulės paviršiuje. Neseniai naujasis japonų Hinode palydovas, paleistas rugsėjo pabaigoje, šias nenurimstančias audras nufilmavo nepaprastai aiškiai. Ties horizontu matyti, kaip aktyviosios sritys apie Saulės dėmę spjaudo karštą plazmą, tekančią išilgai magnetinio lauko linijų, ir krenta atgal į kaimynines mūsų gimtosios žvaigždės atmosferos sritis. Šviesesnės sritys karštesnės ir aktyvesnės. Visur aplink matyti kunkuliuojančios granulės ir nepailstanti aktyvi Saulės fotosfera. Šis sutartinių spalvų filmas apima 8 tūkstančių kilometrų Saulės plotą. Čia matote tik vieną kadrą. Visą aktyviosios Saulės filmą galite išvysti parsisiuntę iš čia arba iš čia (Failo dydis – 15,9 MB).

Paskelbta

Vilkdalgio ūkas iš Kanados-Prancūzijos-Havajų teleskopo

Tarsi trapūs kosminiai žiedlapiai, šie tarpžvaigždinių dulkių ir dujų debesys išsiskleidė už 1300 šviesmečių nuo mūsų žvaigždėtame dangaus gėlyne, Cefėjo žvaigždyne. Kartais vadinamas Vilkdalgio ūku, o paprastai žymimas NGC 7023, šis galiūnas nėra vienintelis danguje, primenantis gėlę. Čia, detalioje skaitmeninėje nuotraukoje, matote nepaprastą Vilkdalgio ūko spalvų vaivorykštę ir įspūdingą simetriją. Viduje, ūko dulkių gilumoje, slypi masyvi, karšta, jauna, dar besikurianti žvaigždė. Vidiniai kosminių dulkių sluoksniai švyti rausvai, nes kai kurios dulkių dalelės puikiai paverčia nematomus žvaigždės ultravioletinius spindulius į regimą raudoną šviesą. Tačiau daugiausia ūkas švyti žydrai, kaip ir būdinga dulkių dalelėms, atspindinčioms žvaigždžių šviesą. Aplinkui stūksantys tamsūs, šviesos nepraleidžiantys debesys iš dulkių ir šaltų molekulinių dujų gali sukurti stebuklingus ar keistus dalykus vaizduotėje. Infraraudonieji stebėjimai rodo, kad Vilkdalgio ūke gali būti sudėtingų, anglies turinčių molekulių, vadinamų PAH – policikliniais aromatiniais angliavandeniliais. Kaip matyti iš šios nuotraukos, Vilkdalgio ūko skersmuo yra apie 6 šviesmečius.

Paskelbta

Lygus Itokavos asteroido paviršius

Kodėl dalis šio asteroido paviršiaus tokia lygi? Niekas iki šiol nežino, tačiau manoma, kad taip yra dėl asteroido vidinių savybių. Itokavos (Itokawa) asteroidas labiau primena akmenų šūsnį nei kietą uolą. Neįprastą asteroidą šiuo metu tiria japonų nepilotuojamas erdvėlaivis Hajabusa (Hayabusa), kuris mokslininkams paliudijo keistąją kosminio kūno struktūrą ir paviršių, nedaug tenusėtą krateriais. Praeitą mėnesį Hajabusa nusileido ant asteroido lygaus ploto, pavadinto MUSES jūra (MUSES – taip vadinamas šis projektas), ir pririnko grunto pavyzdžių, kurie bus nuskraidinti į Žemę tyrimams. Deja, dėl susisiekimo su nepilotuojamu erdvėlaiviu kliūčių, jo skrydis link Žemės atidėtas iki 2007 m. Kompiuteriu sukurti ateities spėjimai rodo, kad 500 metrų skersmens Itokavos asteroidas atsitrenks į Žemę per ateinančius kelis milijonus metų.

Paskelbta

Vandens viesulas Floridos rifų pakrantėje

Kas gi čia vyksta vandens paviršiuje? Matote vieną geriausių kada nors pavykusių nuotraukų, kurioje užfiksuotas vandens viesulas – tai tornadų rūšis, atsirandanti virš vandens. Vandens viesulą sudaro kylančio drėgno oro besisukantis stulpas. Jis dažniausiai susiformuoja virš įšilusių vandenų. Tiek pat pavojingas, kiek ir tornadas, vandens viesulas gali įsisukti ir pasiekti virš 200 km/val vėjo greitį. Daug vandens viesulų susiformuoja toli nuo audrų ir netgi, palyginti, ramiu oru. Vandens viesulas gali būti beveik permatomas ir jį galima pastebėti tik dėl neįprasto vandens raibuliavimo. Ši nuotrauka nuofotografuota 1969 m. iš lėktuvo, skrendančio virš Floridos rifų. Floridos koralinių rifų salynas (Florida Keys) yra neginčytinai karščiausias vandens viesulų susidarymo taškas pasaulyje. Šimtai tokių viesulų susiformuoja čia kiekvienais metais. Kai kurie žmonės spėlioja, kad būtent vandens viesulai kalti dėl daugelio pražuvusių laivų Bermudų Trikampyje (Bermuda Triangle), Atlanto vandenyne.

Paskelbta

Spalvotasis debesis apie Gyvatnešio Ro

Daug įspūdingų Gyvatnešio Ro debesies spalvų rodo jame vykstančius procesus. Žydros sritys atsiranda daugiausia dėl šviesos atspindėjimo, kadangi žydrieji Gyvatnešio Ro žvaigždės ir kaimyninių žvaigždžių spinduliai šioje ūko dalyje vaiskiau atsispindi, negu raudonieji. Dangus Žemėje dienos metu irgi žydras dėl tos pačios priežasties. Raudonos ir geltonos debesies sritys šviečia visų pirma dėl atominių ir molekulinių dujų emisijos. Kaimyninių žvaigždžių šviesa, iš kurių šviesiausia – Antaris, išmuša elektronus iš dujų, kurios ima šviesti, kai elektronai vėl prisijungia. O tamsios sritys atsiranda dėl šviesą sugeriančių dulkių, kurios atsiranda jaunųjų žvaigždžių atmosferose. Gyvatnešio Ro žvaigždę supantys tarpžvaigždinės medžiagos tumulai, prasiveržę į priekį už kamuolinio spiečiaus M4, matomo kairėje, apačioje, dar labiau spalvoti, nei gali pamatyti žmogaus akis – debesis išskiria šviesą visų ilgių bangose, nuo radijo iki gama spindulių.