Žyma: Kilis

Paskelbta

Dulkių kalnai Kilio ūke

Šviesios jaunos žvaigždės vos gimusios kartais jau ima dailinti spalvotus dulkių kalnus. Atsitiktinai susikūrusių masyvių naujagimių žvaigždžių didelės energijos šviesa ir žvaigždiniai vėjai iš lėto, tačiau nepaliaujamai, šluoja ir degina aplinkinius tamsių dulkių ir šaltų dujų debesis. Taip atsirado ir NGC 3324, žvaigždėdaros sritis netoli NGC 3372 – didelę energiją spjaudančio ir vis didėjančio Kilio ūko – pakraščio. Šioje nuotraukoje astronomų sutartinėmis spalvomis pažymėta matyti tik nedidelė dalis NGC 3324. Pats Kilio ūkas yra vienas didžiausių žvaigždėdaros regionų, kuriame plyti ir kažkada įspūdingai sužibusi Kilio η (Eta) – viena nepatvariausių kintamųjų žvaigždžių iš visų žinomų. Šį vaizdą Hablo paveldo projekto (Hubble Heritage Project ) komanda dešimtmečio proga sukūrė iš archyvinių Hablo (Hubble) kosminio teleskopo duomenų. Hablo paveldo projekto komanda yra sukūrusi beveik 130 tokioų įspūdingų kosmoso vaizdų.

Paskelbta

Kilio η (Eta) ir Homunkulo ūkas

Kaip aplink Kilio η (Eta) atsirado toks neįprastas ūkas? Niekas tiksliai nežino. Maždaug prieš 165 metus pietų skliaute spindinti Kilio η staiga paslaptingai sužibo ir tapo antra ryškiausia žvaigžde žemiečių danguje. Per 20 metų spjaudžiusi lauk savo medžiagą ir atsikračiusi masės, didesnės negu visa mūsų Saulė, taip pat nelauktai Kilio η nugeso. Išstumtosios medžiagos tumulai buvo praminti Homunkulo ūku. Viduramžių alchemijoje pasakota apie panašią į žmogų būtybę, nykštuką – Homunkulą, kurį esą galima padaryti kolboje. Čia matote sudėtinę Homunkulo nuotrauką, fotografuotą pro Hablo (Hubble) kosminį teleskopą daugiau negu prieš dešimtmetį. Nuotraukos pačiame centre purpuru atsispindi pačios audringosios Kilio η spinduliai. Žvaigždę supa didėjančios debesų skiltys, per pusę padalintos jos spjaudomų pliūpsnių ir išvarpytos tamsių dulkių sruogų. Debesis supa apvalkalas, čia nuspalvotas rausvai, kurį galima nufotografuoti tik pagavus jo švytėjimą siauroje raudonos šviesos atkarpoje. Šis apvalkalas plečiasi dar sparčiau. Jame tarsi ūsai styro staigios čiurkšlės ir vilnija smūgio bangos, atsiradusios susidūrus su aplinkine medžiaga, supusia žvaigždę prieš jos išsipūtimą. Kilio η žvaigždėje vis dar įvyksta netikėtų žybsnių. Jos didžiulė masė ir audringas gyvenimas leidžia spėti, kad per ateinančius kelis milijonus metų Kilio η sprogs kaip įspūdinga supernova.

Paskelbta

Vėjo išpūstas ūkas NGC 3199

NGC 3199 – švytintis kosminis debesis žemiečių dangaus pietuose, Kilio žvaigždyne – plyti už maždaug 12 tūkstančių šviesmečių. Šioje gilioje sutartinių spalvų nuotraukoje pamėkliškas ūkas kybo išsikėtojęs per maždaug 75 šviesmečių erdvę. Nors ūkas susiklostęs į beveik apskritą daugialypį žiedą, jo pavidalas gerokai apkramtytas ir apatinis dešinysis kraštas švyti aiškiai smarkiau. Žiedo viduje spindi Volfo-Rajė žvaigždė – masyvi, karšta, trumpaamžė žvaigždė, pučianti stiprų žvaigždinį vėją. Astronomai žino, kad Volfo-Rajė žvaigždės sukuria išties įdomių pavidalų ūkų, kada jų galingi žvaigždiniai vėjai šluoja aplinkinę tarpžvaigždinę medžiagą. Apie šį ūką irgi manyta, kad šviesusis kraštas – tai smūginė banga , užsidegusi žvaigždei skrodžiant vienalytę terpę, tarsi laivui vandenį. Tačiau matavimai parodė, kad žvaigždė, tiesą sakant, nejuda link šviesiojo krašto. Taigi labiau tikėtinas paaiškinimas – žvaigždę supanti medžiaga yra nevienalytė, gumuliuota ir tankesnė ties šviesiuoju vėjo išpūsto ūko NGC 3199 pakraščiu.

Paskelbta

Kilio ūko dulkių stulpas

Šio tarpžvaigždinio žvėries galvoje slepiasi po truputį jį ardanti žvaigždė. Žvėris – iš tiesų, negyva dujų ir dulkių kolona – yra daugiau negu šviesmečio ilgio. Žvaigždė, kurios nematyti už šviesą sugeriančių dulkių, drasko ūką didelės energijos dalelių pliūpsniais: vienas jų gerai matyti skrodžiantis ūką ir lekiantis į šonus – styrantis tarsi žvėries ragai. Tokie mūšiai vyksta visame žvaigždėdaros apimtame Kilio ūke. Galų gale, per ateinančius 100 tūkstančių metų, žvaigždės nugalės ir visiškai sugriaus jas sukūrusią koloną, pačios tapdamos nauju padrikuoju spiečiumi. Rausvi taškeliai yra naujos žvaigždės, jau išsivadavusios iš jas pagimdžiusio žvėries apvalkalų. Ši nuotrauka yra tik dalelė nepaprastai detalios Kilio ūko nuotraukos, išleistos praeitą savaitę, kuri buvo tarsi mozaika sudėliota iš gausybės atskirų kadrų, fotografuotų pro Hablo (Hubble) kosminį teleskopą. Ūką sprogdinantys, žvaigždės išsviesti didelės energijos dalelių tumulai vadinami Herbigo ir Aro (Herbig-Haro) objektais. Kaip žvaigždė išspjauna Herbigo-Aro objektus, astronomai dar tiria, tačiau manoma, kad turbūt prie to prisideda sąnašų (akrecijos) diskas, besivyniojantis aplink vieną dvinarę žvaigždę, grobiančią kitos žvaigždės medžiagą. Dar vienas įspūdingas Herbigo-Aro objektas matyti šios nuotraukos didesnės iškarpos apačioje.

Paskelbta

Kilio ūkas pro Hablo teleskopą

Viename šviesiausių Paukščių Tako ruožų yra išsiliejęs ir vienas paslaptingiausių ūkų. Tai didysis Kilio ūkas, žymimas NGC 3372, kuriame yra kintančių plotų ir gausybė masyvių žvaigždžių. Viena iš jų – Kilio η (eta) , didžiausios energijos ūko žvaigždė – buvo viena šviesiausių žvaigždžių danguje iki 1830 m., tačiau po to staiga nugeso. Rakto Skylutės ūkas, truputį į kairę nuotraukos centro, yra priglaudęs keletą didžiausios masės žvaigždžių iš visų atrastų iki šiol ir laikui bėgant irgi kinta. Visas Kilio ūkas tęsiasi daugiau negu 300 šviesmečių ir yra maždaug už 7500 šviesmečių nuo mūsų Kilio žvaigždyne. Čia matote vieną didžiausios raiškos Kilio ūko vaizdų iš visų kada nors gautų, sudėtą iš 48 didelės raiškos nuotraukų, fotografuotų pro Hablo (Hubble) kosminį teleskopą ir nuspalvotų pagal vaizdus iš Žemės. Ši sudėtinė nuotrauka buvo skirta 17-osioms Hablo teleskopo metinėms paminėti. Galite pamatyti plačiakampę su paaiškinimais ir didinamą šio vaizdo versiją.

Paskelbta

Lūkuriuojanti Kilio Eta

Gali būti, kad Kilio Eta (Kilio η) ruošiasi sprogti. Tačiau niekas nežino – kada. Gal kitais metais, o gal po milijono metų. Kilio Etos masė – maždaug 100 kartų didesnė už Saulės, taigi ji puikiai tinka būti sprogstančia supernova. Istoriniai įrašai liudija, kad maždaug prieš 150 metų Kilio Eta pergyveno neįprastą energijos protrūkį ir trumpam buvo tapusi viena šviesiausių žvaigždžių pietų pusrutulio danguje. Kilio Eta, spindinti Rakto Skylutės ūke, yra vienintelė žvaigždė, kuri, manoma, skleidžia natūralią lazerinę šviesą. Ši nuotrauka, gauta 1996 m., daryta sudėtingais vaizdo apdorojimo būdais tam, kad išryškintų ūko, supančio šią nenuspėjamą žvaigždę, neįprastas detales. Čia aiškiai matyti dvi atskiros skiltys, karšta centrinė sritis ir keistos, iš centro einančios, ietys. Skiltys pripildytos dujų ir dulkių sruogų, kurios sugeria mėlyną ir ultravioletinę šviesą, išspinduliuojamą ties centu. Iečių prigimtis dar nėra išaiškinta. Ar šie duomenys atskleis paslaptį, kaip susidarė ūkas? Ar leis nuspėti, kada Kilio Eta sprogs?

Paskelbta

Eta ir Rakto Skylutė Kilio ūke

Pietų pusė – viršuje šios spalvotos didžiojo Kilio ūko (NGC 3372) nuotraukos, kurioje iš arti matyti žymusis pietų pusrutulio žvaigždėdaros regionas. Aplink dulkių gausų Rakto Skylutės ūką (NGC 3324) nuotraukos centre, vaizdas apima maždaug 40 šviesmečių jį apglėbusiame Kilio ūke, maždaug už 7500 šviesmečių nuo mūsų. Kaip ir šiaurinis Oriono ūkas, šviesusis Kilio ūkas lengvai įžiūrimas plika akimi. Tačiau įspūdingos šios nuotraukos spalvos – sutartinės, pažymėtos atitinkamai pagal trijų siaurų šviesos filtrų kadrus, kiekvienas jų skirtas žymėti tam tikrų dujų atomų skleidžiamai šviesai. Sieros atomų šviesa nuspalvinta žydrai, vandenilio – geltonai ir deguonies – raudonai. Kilio ūke gimsta jaunos, nepaprastai masyvios žvaigždės, tarp jų – vis dar liekanti neįminta mįsle Kilio Eta – žvaigždė, kurios masė daugiau nei 100 kartų didesnė už Saulę. Šioje nuotraukoje šviesos kryžiumi spindinti Eta yra viršuje ir truputį į dešinę (į rytus) nuo Rakto Skylutės ūko.

Paskelbta

Gausybė dulkių aplink Kilio η (etą)

Kilio η (eta) yra supermilžinė žvaigždė, bet ne tokia šviesi, kokia buvo kadaise. Dabar ji gerai matoma tik pro žiūronus ar mažą teleskopą, nors Kilio η (etos) istorijoje būta įspūdingų sužibimų ir išblėsimų. 1843 m. balandį Kilio η (eta) trumpam Žemės planetos danguje tapo antrąja pagal šviesumą žvaigžde po Sirijaus, būdama maždaug už 7500 šviesmečių, t. y. apie 800 kartų toliau už jį. Šioje dirbtinių spalvų infraraudonojoje nuotraukoje Kilio η (eta) matoma viduryje, apsupta painaus, kintančio ūko. Nuotrauka gauta iš Tarpinių kosminių bandymų (Midcourse Space Experiment, MSX) palydovo. Pasitelkus MSX palydovą 1996 m. buvo sudarytas Galaktikos plokštumos žemėlapis. Susipynę, lengvi pluoštai nuotraukoje – tai dulkių, švytinčių infraraudonojoje šviesoje, debesys. Astronomai spėja, kad Kilio η (eta) sprogs kaip supernova per kelis milijonus metų. Masyvi Kilio η (eta) gali būti net ir hipernova, ir galimas gama spindulių žybsnių šaltinis ateityje.

Paskelbta

Pietų kolonos Kilio ūke

Kilio Eta, viena iš masyviausių ir labiausiai nepatvarių žvaigždžių mūsų Galaktikoje, žymiai įtakoja aplinkinę tarpžvaigždinę erdvę. Šios įspūdingos švytinčių dulkių ir dujų kolonos, kuriose skendi naujai gimstančios žvaigždės – tai Pietų kolonų sritis Kilio ūke, sukurta smarkių vėjų ir radiacijos iš Kilio Etos ir kitų masyvių žvaigždžių. Ryškiai šviečiantis Žemės planetos pietų danguje, didžiulis Kilio Etos ūkas yra vos už 10 tūkstančių šviesmečių. Tačiau šį įstabų vaizdą užgožia ūko dulkės ir toks puošnus jis matomas tik per Spitzerio (Spitzer) kosminį teleskopą, skvarbiųjų infraraudonųjų spindulių ruože. Kilio Eta pakibusi dirbtinių spalvų nuotraukos viršuje, ją nurodo į žvaigždę besitęsiančios šviesios dulkių kolonos. Spitzerio gauta nuotrauka apima beveik 200 šviesmečių plotą.