Kur dingo visos žvaigždės? Pasirodo, kad tokios „skylės“ danguje iš tikrųjų yra tamsūs molekuliniai debesys. Dulkės ir molekulinės dujos didelio tankio debesyse sugeria beveik visą, užnugaryje esančių žvaigždžių skleidžiamą, regimąją šviesą. Už nykios juodumos slypintis molekulinio debesies vidus tampa viena iš šalčiausių ir labiausiai atskirtų nuo išorinio pasaulio vietų Visatoje. Čia matote vieną žymiausių šviesą sugeriančių ūkų. Tai juodasis debesis Gyvatnešio žvaigždyne – Barnardo 68. Tai, kad priekyje nėra įsiterpusių žvaigždžių, rodo, kad šis debesis yra palyginti netoli – maždaug už 500 šviesmečių, o jo skersmuo – apie pusė šviesmečio. Tiksliai nėra žinoma, kaip susidaro molekuliniai debesys, panašūs į Barnardo 68, tačiau spėjama, kad tokie juoduliai puikiai tinka naujoms žvaigždėms gimti. Į debesies vidų galima pažvelgti infraraudonojoje šviesoje.
