Astronomija: po nuotrauką kasdien – Puslapis 85 – Pažink Visatą! Kiekvieną dieną čia rasi naują mūsų neaprėpiamos Visatos nuotrauką ar piešinį, o kartu ir trumpą profesionalaus astronomo paaiškinimą.

Iki šiol dar nėra žinoma, kodėl Saulės šviesoje trūksta kai kurių spalvų. Viršuje pateiktas spektras – išskleistos visos matomos Saulės spalvos, gautos šviesai perėjus per tam tikrą prizmę. Šis spektras sukurtas Makmeto-Pirso (McMath-Pierce) Saulės observatorijoje – didžiausioje pasaulyje, esančioje Arizonoje, JAV. Spektras rodo, kad mūsų geltonai atrodanti Saulė skleidžia beveik visų spalvų šviesą, o ryškiausiai – geltoną ir žalią. Tamsios dėmės šiame spektre atsiranda dėl dujų Saulės paviršiuje ar virš jo, sugeriančių (absorbuojančių) dalį šviesos. Kadangi skirtingos dujos sugeria skirtingas šviesos spalvas, galima nustatyti, kokios jų sudaro Saulę. Pavyzdžiui, helis pirma buvo atrastas 1870 m. Saulės spektre ir tik po to – Žemėje. Šiandien didžioji dauguma spektro absorbcijos linijų nustatyta – bet ne visos.

Mėnulis keičiasi, mainosi kiekvieną naktį. Senovėje lietuviai dėl to jį ir praminė Mainuliu – Mėnuliu. Ši keliolikos kadrų seka rodo, kaip Žemės šviesusis palydovas mainosi per vieną Mėnulio mėnesį. Kadangi Mėnulis skrieja aplink Žemę, kiekvieną kartą tai daugiau, tai mažiau, Saulė apšviečia žemiečiams atsuktą Mėnulio pusrutulį, nors visą laiką palydovas žiūri į Žemę ta pačia veido puse. Regimasis palydovo dydis ir vaizdas šiek tiek kinta, kai jis priartėja ar tolsta skriedamas orbita, ir kai kinta Saulės spindulių kampas – tai vadinama libracija. Todėl šiek tiek skirtingai atrodo ir paviršiaus detalės, o nuo Žemės įžiūrėti pavyksta net 59% šaltojo palydovo gaublio. Visas Mėnulio mėnuo trunka 29 su puse dienos, tai yra šiek tiek mažiau nei mums įprastas mėnuo.