Žyma: Auksinė Žuvis

Paskelbta

Tarantulo ūkas

Didžiausia ir audringiausia visoje Vietinėje galaktikų grupėje iki šiol rasta žvaigždėdaros sritis plyti kaimyninėje Didžiojo Magelano Debesies galaktikoje . Jeigu ji – Tarantulo ūkas, dar žymimas Auksinės Žuvies 30 – būtų nuo mūsų nutolusi tik tiek, kiek mūsų galaktikos žvaigždėdaros žaizdras Oriono ūkas – užimtų pusę dangaus. Raudonos ir rožinės dujos rodo ten esant masyviam emisiniam ūkui, nors yra ir supernovų liekanų ir tamsių molekulinių debesų . Šviesus žvaigždžių mazgas viduryje žymimas R136 – jame gausybė masyviausių, karščiausių ir šviesiausių žvaigždžių iš visų astronomams žinomų. Ši nuotrauka, fotografuota su plačiakampe kamera (Wide Field Imager) Europos pietinėje observatorijoje, yra vienas smulkiausių šio milžiniško žvaigždėdaros ploto vaizdų. Observatorijos darbuotojai pasistengė, kad galėtumėte nukeliauti ir į nuotraukos vidų – spauskite nuorodą.

Paskelbta

Skersės spiralinė galaktika NGC 1672

Yra daug spiralinių galaktikų su skerse per vidurį. Net mūsų gimtoji Galaktika, manoma, turi nedidelę skersę, kaip ir šioje neseniai iš Hablo (Hubble) kosminio teleskopo gautoje nuotraukoje sustingusi skersės spiralinė galaktika NGC 1672. Čia gerai matyti tamsios dulkių juostos, jauni šviesių žydrų žvaigždžių spiečiai, rausvi švytintys (emisiniai) vandenilio dujų ūkai, ilga šviesi skersė per vidurį ir šviesus veiklus branduolys, kuriame, matyt, karaliauja nepaprastai masyvi juodoji bedugnė. Šviesai tenka maždaug 60 milijonų metų keliauti nuo galaktikos NGC 1672 iki kol pasiekia mus Žemėje. Skersės spiralinė galaktika NGC 1672 yra 75 tūkstančių šviesmečių skersmens, ji šviečia Auksinės Žuvies žvaigždyne. Astronomai tiria šią galaktiką, norėdami geriau suprasti, kaip spiralinių vijų skersė įtakoja galaktikos viduryje esančias žvaigždėdaros lysves.

Paskelbta

Šėlstanti supernovos liekana N63A

Kas liko po šios supernovos sprogimo? Vos prieš du tūkstančius metų šviesa iš masyvaus žvaigždės sprogimo Didžiajame Magelano Debesyje pirmą kartą pasiekė Žemę. Didysis Magelano Debesis – artima mūsų Galaktikos kaimynė. Dabar astronomai stebi, kaip siautuliuojanti supernovos sprogimo banga, veja tolyn, stumia ar naikina aplinkinius dujų debesis, palikdama gana tirštus dujų ir dulkių gniužulus, o viduryje – vieną didžiausių supernovų liekanų Didžiajame Magelano Debesyje – N63A. Daugelis išlikusių tankių gniužulų patys dar labiau susitraukė ir vėliau gali sukurti naujas žvaigždes. Kai kurios iš naujųjų žvaigždžių vėl po kiek laiko gali tapti supernovomis, pratęsdamos ratą. Šioje nuotraukoje iš arti matyti vienas iš didžiausių likusių dujų ir dulkių gniužulų N63A supernovos liekanoje, nufotografuotas Hablo (Hubble) kosminiu teleskopu, skriejančiu orbita aplink Žemę. N63A išsipūtusi per daugiau nei 25 šviesmečius ir yra maždaug už 150 tūkstančių šviesmečių, pietiniame dangaus pusrutulyje, Auksinės Žuvies žvaigždyne.