Žyma: Laivagalis

Paskelbta

Planetiškasis ūkas NGC 2440

Šioje įspūdingoje visatos nuotraukoje planetiškasis ūkas NGC 2440 primena peteliškę. Ūkas atsirado iš medžiagos, kurią nuo savęs nusimetė baltosios nykštukės laikotarpio savo gyvavime sulaukusi mirštanti žvaigždė, buvusi panaši į Saulę. Matyti tankūs daugianyčio ūko medžiagos pluoštai, nupūsti tolyn nuo viduje tūnančios žvaigždės. Pačiame viduryje spingsinti žvaigždė yra viena karščiausių žinomų žvaigždžių, jos paviršiaus temperatūra – apie 20 tūkstančių Kelvinų. Nutolęs maždaug 4 tūkstančius šviesmečių nuo mūsų, Žemės planetos dangaus skliaute kabantis Laivagalio žvaigždyne, viduje pasislėpusios žvaigždės ultravioletinės šviesos įkaitintas ūkas apima daugiau negu šviesmečio skersmens plotą erdvėje. Ši sutartinėmis spalvomis nuspalvinta nuotrauka nufotografuota šio mėnesio pradžioje pro Hablo (Hubble) kosminio teleskopo plačiakampę planetų kamerą 2 (Wide-Field Planetary Camera 2), tad, net ir sugedus patobulintai tyrimų kamerai (Advanced Camera for Surveys), vis dar galima gauti neįtikėtinai aiškių visatos vaizdų.

Paskelbta

Žvaigždės jaunos ir senos

Spiečiuose gimsta daugybė žvaigždžių. Galaktiniai arba padrikieji spiečiai, išsibarstę mūsų Galaktikos diske, – tai palyginti jauni pulkai ryškių žvaigždžių, gimusių kartu. Dangaus skliaute nutolę vienas nuo kito apie laipsnį, du puikūs pavyzdžiai yra M46 (viršutinis kairysis), už 5400 šviesmečių, ir M47 (apatinis dešinysis), už vos 1600 šviesmečių nuo mūsų Laivagalio žvaigždyne. Apie 300 milijonų metų amžiaus jaunajame M46 susispietė keli šimtai žvaigždžių į maždaug 30 šviesmečių skersmens plotą. O 80 milijonų metų amžiaus M47 yra mažesnis, bet dar tankesnis – jame daugmaž 50 žvaigždžių, sutilpusių 10 šviesmečių skersmens erdvėje. Tačiau šioje jaunųjų žvaigždžių puotoje įsimaišęs ir vienas senolis. Mažas, spalvotas švytinčių dujų lopinėlis, regimas M46 spiečiuje, iš tikrųjų yra planetiškasis ūkas NGC 2438 – taip atrodo paskutinis tarpsnis į Saulę panašios žvaigždės gyvenime, kai ji būna nugyvenusi milijardus metų. NGC 2438 yra vos už 3000 šviesmečių ir tik atsitiktinai pakliūva į mūsų regimo M46 vidurį.

Paskelbta

Gamo ūkas

Australijos astronomo Kolino Stenlėjaus Gamo (Colin Stanley Gum, 1924-1960) garbei pavadintas Gamo ūkas yra toks didelis ir taip arti, kad jį sunku pamatyti. Iš tikrųjų, nuo švytinčio kosminio vandenilio debesies artimiausio krašto mes nutolę vos maždaug 450 šviesmečių ir apie 1500 šviesmečių – nuo tolimiausio. Blausus emisinis ūkas gerai matomas šioje nuotraukoje, apimančioje 41 laipsnį, sudėtoje iš vandenilio alfa filtro nuotraukų. Tačiau kitose nuotraukose ūko galima ir nepastebėti, dėl užnugaryje spindinčios gausybės Paukščių Tako žvaigždžių. Painus ūkas, manoma, yra supernovos liekana, sprogusi prieš daugiau negu milijoną metų ir pasklidusi po pietinius Burių (Vela) ir Laivagalio (Puppis) žvaigždynus. Užvedę kompiuterio pelę ant įspūdingos nuotraukos išvysite pažymėtus ir kitus objektus, papuolančius į Gamo ūko vaizdą, tame tarpe ir Burių supernovos liekaną (Vela SNR).

Paskelbta

Supernovos liekana ir smūgio banga

Masyvios žvaigždės baigia gyvenimą susprogdamos kaip supernovos, ištaškydamos išorinius sluoksnius į tarpžvaigždinę erdvę. Įspūdingas mirtinas sprogimas prasideda nuo didžiausią tankį pasiekusio branduolio irimo. Čia matote besiplečiančią Laivagalio A supernovos liekaną – vieną iš stipriausių rentgeno spindulių šaltinių danguje. Dabar liekanos skersmuo – maždaug 10 šviesmečių, o šviesa iš žvaigždės sprogimo akimirkos pirmą kartą pasiekė Žemę prieš kelis tūkstančius metų. Įklijoje, nufotografuotoje Čandros (Chandra) observatorijos rentgeno spindulių kameromis, matote įspūdingą galingą smūgio bangą, stumiančią ir ardančią tarpžvaigždinius dujų debesis. Didžiojoje nuotraukoje, gautoje iš ROSAT palydovo, matyti šviesus rentgeno spindulių taškas, netoli supernovos liekanos centro. Šis taškas – jauna neutroninė žvaigždė, likusi iš susitraukusio žvaigždės branduolio, sprogimo nublokšta ir skriejanti į šalį apie 1000 kilometrų per sekundę greičiu.

Paskelbta

Žvaigždės jaunos ir senos

Spiečiuose gimsta daugybė žvaigždžių. Galaktiniai arba padrikieji spiečiai, išsibarstę mūsų Galaktikos diske, – tai palyginti jauni pulkai ryškių žvaigždžių, gimusių kartu. Dangaus skliaute nutolę vienas nuo kito apie laipsnį, du puikūs pavyzdžiai yra M46 (viršutinis kairysis), už 5400 šviesmečių, ir M47 (apatinis dešinysis), už vos 1600 šviesmečių nuo mūsų Laivagalio žvaigždyne. Apie 300 milijonų metų amžiaus jaunajame M46 susispietė keli šimtai žvaigždžių į maždaug 30 šviesmečių skersmens plotą. O 80 milijonų metų amžiaus M47 yra mažesnis, bet dar tankesnis – jame daugmaž 50 žvaigždžių, sutilpusių 10 šviesmečių skersmens erdvėje. Tačiau šioje jaunųjų žvaigždžių puotoje įsimaišęs ir vienas senolis. Mažas, spalvotas švytinčių dujų lopinėlis, regimas M46 spiečiuje, iš tikrųjų yra planetiškasis ūkas NGC 2438 – taip atrodo paskutinis tarpsnis į Saulę panašios žvaigždės gyvenime, kai ji būna nugyvenusi milijardus metų. NGC 2438 yra vos už 3000 šviesmečių ir tik atsitiktinai pakliūva į mūsų regimo M46 vidurį.