Žyma: Planetiskasis

Ar žvaigždžių „menas“ labiau vertinamas po jų žūties? Taip jau susiklostė, kad tik po žvaigždžių žūties, jos sukuria įspūdingus meniškus vaizdus. Mažos masės žvaigždės, tokios kaip mūsų Saulė ar M2-9 (šioje nuotraukoje) iš paprastų – virsta baltosiomis nykštukėmis, išsviesdamos erdvėn išorinį dujų apvalkalą. Tas išeikvotų dujų sluoksnis dažnai suformuoja nepaprastą reginį, vadinamą planetiškuoju ūku, kuris palaipsniui, per tūkstančius metų, ištirpsta erdvėje. M2-9, drugelio planetiškasis ūkas, esantis už 2100 šviesmečių, matomas šioje dirbtinių spalvų nuotraukoje. Ūkas turi sparnus, tarsi iš keistos pasakos be galo. Pačiame centre dvi žvaigždės skrieja dešimt kartų didesnio už Plutono orbitos skersmenį, dujinio disko viduje. Išsviestas mirštančios žvaigždės apvalkalas išsiveržė iš disko, sudarydamas dvisparnį Drugelio ūką. Tačiau daug kas dar nežinoma apie fizikinius procesus, sukuriančius planetiškuosius ūkus.

Kodėl šis planetiškasis ūkas ne apvalus, o primenantis milžinišką skruzdėlę? Planetiškąjį ūką Mz3 išpūtė žvaigždė, panaši į mūsų Saulę. Jis žinoma turėtų būti apvalus. Tačiau kodėl dujos, srūvančios tolyn, sukuria skruzdėlės formos ūką? Didžiulis išspjaunamų dujų greitis, siekiantis net 1000 km per sekundę, milžiniškas struktūros ilgis – šviesmetis, ir žvaigždės, esančios ūko viduryje, magnetinis laukas, leidžia sukurti kelis galimų atsakymų variantus. Vienas iš spėjimų – šalia Mz3 slepiasi dar viena, blankesnė žvaigždė, skriejanti orbita arti ryškiosios žvaigždės. Kita, priešinga hipotezė teigia, kad pačios centrinės žvaigždės sukimasis ir magnetinis laukas nukreipia dujų sroves. Kadangi centrinė žvaigždė labai panaši į mūsų Saulę, astronomai viliasi, kad gautos žinios apie šios milžiniškos Skruzdėlės gyvenimą suteiks naudingų žinių apie tikėtiną mūsų Saulės ir Žemės ateitį.