Ar ryškiausias iš iki šiol stebėtų galaktinių žybsnių padėtų rasti trūkstamą grandį tarp dviejų kosminių sprogimų tipų? Praeitą gruodį tanki gama spindulių skraistė, vos kelis kartus didesnė už Žemę, perskrodė mūsų Saulės sistemą, permerkdama dirbtinius palydovus ir pastebimai atsispindėdama nuo Mėnulio. Šią didžiausią iš iki šiol įrašytų sprogimo bangų sukėlė šalia mūsų Galaktikos centro esantis magnetaras – didžiulis magnetas – žymimas kaip švelniųjų gama spindulių kartotojas SGR 1806-20 (Soft Gamma Repeater, SGR). Milžiniško sprogimo pradinis ryškumas ir staigumas leidžia jį sugretinti su kita didžiųjų sprogimų rūšimi, stebima iš daug didesnio atstumo – su trumpais gama žybsniais GRB (Gamma-ray burst, GRB). Daugelis mokslininkų mano, kad staigūs gama žybsniai GRB yra visiškai skirtingos prigimties, negu jų ilgieji „pusbroliai“, gama spindulių pliūpsniai, siejami su tolimomis supernovomis . Šie piešiniai iliustruoja nuslūgstantį švelniųjų gama spindulių kartotojo SGR sprogimą. Matyti greita spindulių banga, judanti tolyn nuo viduryje esančio magnetaro. Vėliau tikimasi geriau ištirti galimą ryšį tarp švelniųjų gama spindulių kartotojų SGR ir gama žybsnių GRB, nes vis daugiau panašių įvykių užrašo aplink Žemę skriejantis Svifto (Swift) palydovas.
