Mūsų Paukščių Tako centre yra juodoji bedugnė, daugiau nei 2 milijonus kartų masyvesnė už Saulę. Anksčiau mokslininkai daug ginčijosi, tačiau dabar jau neabejojama šia neįtikėtina išvada, pagrįsta labai arti Galaktikos centro skriejančių žvaigždžių tyrimais. Pasitelkę vieną iš Paranalo observatorijos didžiųjų teleskopų ir tam pritaikytą, patobulintą infraraudonųjų spindulių kamerą, astronomai kantriai sekė vienos žvaigždės orbitą. Žymima S2, žvaigždė nutolusi mažiau nei 17 šviesmečių nuo Galaktikos centro (tai daugmaž trys Plutono orbitos spinduliai). Gauti duomenys įtikinamai rodo, kad S2 juda veikiama milžiniškos gravitacijos, atsirandančios dėl nepaprastai suspausto tamsaus kosminio kūno – didžiulės masės juodosios bedugnės. Šiame skvarbiame artimųjų infraraudonųjų spindulių vaizde matyti žvaigždžių perpildytas 2 šviesmečių plotas. Tikslią Galaktikos centro vietą nurodo dvi mažos rodyklės. Infraraudonųjų spindulių kameros suteikiama galimybė stebėti žvaigždes, esančias taip arti Galaktikos centro ir skriejančias aplink juodąją bedugnę, leidžia astronomams tiksliai išmatuoti juodosios bedugnės masę ir galbūt netgi akivaizdžiai patikrinti Einšteino gravitacijos teoriją, ko anksčiau neįmanoma buvo padaryti.
