Kai medžiaga krenta į juodąją bedugnę ir vėl dalis jos čiurkšlėmis išspjaunama atgal, išsiskiria daug energijos. Tiesą sakant, tokia juodųjų bedugnių apytaka – pats veiksmingiausias energijos šaltinis, bent jau galaktikos mastu. Šioje keliasluoksnėje nuotraukoje – vienas iš tokių galingų juodosios bedugnės variklių, priklausantis elipsinei galaktikai NGC 4696. Ši milžiniška galaktika, nutolusi apie 150 milijonų šviesmečių nuo mūsų, yra šviesiausias Kentauro galaktikų spiečiaus narys. Tirdami ją rentgeno spinduliuose astronomai gali išmatuoti kokiu greičiu medžiaga krenta į neaprėpiamą juodąją bedugnę ir palyginti su energija, kurią išskiria trykštančios čiurkšlės, sukuriančios didžiulius, radijo bangas spinduliuojančius, burbulus. Rentgeno spinduliai šioje nuotraukoje – raudoni, radijo burbulai, išsipūtę maždaug 10 tūkstančių šviesmečių, – melsvi. Tyrimai parodė, kad šie vyksmai pagamina žymiai daugiau energijos, negu branduolinės reakcijos – ką jau bekalbėti apie kitos rūšies kurą! Astronomai taip pat mano, kad juodoji bedugnė, plūste plūsdama energija, įkaitina aplinkines dujas tiek, kad žvaigždėdara ten sustoja. Vadinasi, tokių galaktikų kaip NGC 4696 dydis yra ribotas.
