Nutolusios pusantro tūkstančio šviesmečių, viename iš labiausiai danguje atpažįstamų spingsulių – Šienpjovių (Oriono) žvaigždyne, – stūkso dvi priešingos kilmės dangaus puošmenos: švytintis Didysis Oriono ūkas ir tamsusis Arklio Galvos debesis. Abi jos matomos šiame įspūdingame vaizde, sudėliotame iš skaitmeninių nuotraukų duomenų, kurioms prireikė daugiau negu 20 valandų išlaikymo ir vandenilio atomų šviesos filtrų. Čia matyti sunkiai įsivaizduojamo dydžio ūkų dariniai, įsiterpę į dar didesnį, kelių šimtų šviesmečių skersmens, milžiną – Oriono molekulinį debesį. Didingas emisinis Oriono ūkas (žymimas M42) puikuojasi nuotraukos viršutiniame dešiniajame kampe. Prie pat jo, kairėje – melsvų atspindžio ūkų spiečius, kartais vadinamas Bėgančiu Žmogumi. Tamsusis debesis, vaizdingai pramintas Arklio Galva, – tai nedidelis juodas pavidalas, apsuptas rausvo ūko nuotraukos kairėje, apačioje. Ryškiausia žvaigždėje kiek toliau į kairę nuo jo – Alnitakas – Oriono zeta, rytinė iš Trijų Sesučių (Oriono juostos) žvaigždžių. Alnitako apačioje – Liepsnos ūkas, degantis šviesiais emisiniais debesų tumulais ir tamsiomis dulkių juostomis. Visą šį vaizdą Šienpjovių gilumoje vagoja blausiai švytinčios vandenilio dujų garbanos.
