Gimstant žvaigždėms kyla tikras pragaras. Klasikinis toks pavyzdys – žvaigždėdaros regionas NGC 6559. Nuotraukoje matomi rausvai švytintys emisiniai vandenilio ūkai, žydri atspindžio ūkai iš dulkių, tamsūs dulkiniai absorbcijos ūkai ir iš jų susidariusios žvaigždės. Pirmosios masyvios žvaigždės, susiformavusios iš tankių dujų, spinduliuoja didelės energijos šviesą ir vėjus, kurie ardo, skaldo ir lipdo jų žvaigždėdaros sritį. O tada jos susprogsta. Likusi maišalynė ir graži, ir sudėtinga. Po dešimties milijonų metų dulkės išgaruos, dujos išsisklaidys ir visa kas liks – plikas padrikasis žvaigždžių spiečius.
