Ar žvaigždžių „menas“ labiau vertinamas po jų žūties? Taip jau susiklostė, kad tik po žvaigždžių žūties, jos sukuria įspūdingus meniškus vaizdus. Mažos masės žvaigždės, tokios kaip mūsų Saulė ar M2-9 (šioje nuotraukoje) iš paprastų – virsta baltosiomis nykštukėmis, išsviesdamos erdvėn išorinį dujų apvalkalą. Tas išeikvotų dujų sluoksnis dažnai suformuoja nepaprastą reginį, vadinamą planetiškuoju ūku, kuris palaipsniui, per tūkstančius metų, ištirpsta erdvėje. M2-9, drugelio planetiškasis ūkas, esantis už 2100 šviesmečių, matomas šioje dirbtinių spalvų nuotraukoje. Ūkas turi sparnus, tarsi iš keistos pasakos be galo. Pačiame centre dvi žvaigždės skrieja dešimt kartų didesnio už Plutono orbitos skersmenį, dujinio disko viduje. Išsviestas mirštančios žvaigždės apvalkalas išsiveržė iš disko, sudarydamas dvisparnį Drugelio ūką. Tačiau daug kas dar nežinoma apie fizikinius procesus, sukuriančius planetiškuosius ūkus.
