Astronomija: po nuotrauką kasdien – Puslapis 71 – Pažink Visatą! Kiekvieną dieną čia rasi naują mūsų neaprėpiamos Visatos nuotrauką ar piešinį, o kartu ir trumpą profesionalaus astronomo paaiškinimą.

9 birželio, 2005

Venera grįžta į vakarinį dangų

Šis romus vaizdelis burlaivių, pririštų Il-Tudy (l’Île-Tudy) prieplaukoje, Bretanėje, Prancūzijoje, nufotografuotas birželio 1 d. maždaug valandą po saulėlydžio. Jame matyti ir Venera – trečiasis spindžiausias dangaus kūnas po Saulės ir Mėnulio. Nuolatiniams dangaus stebėtojams šis mėnuo žymi Veneros grįžimą į vakarinį dangų, kuriame ji – Vakarinė žvaigždė – neilgai trukus po saulėlydžio švies žemai virš horizonto šiaurės vakarų kryptimi. Nuotraukos autorius, astrofotografas ir prancūziškosios astronomijos nuotraukų svetainės vertėjas Lorenas Lavederis (Laurent Laveder) pastebi, kad puikųjį dangaus švyturį, Venerą, čia galima lengvai palaikyti paprastu žiburiu burlaivio stiebo viršūnėje. O prieš metus , Veneros pasirodymas buvo išties nepaprastas. 2004 m. birželio 8 d. Venera kirto Saulės skritulį, ir tai buvo pirmoji Veneros perėja nuo 1882 m. Šios savaitės pabaigoje Venerai į draugiją vakariniame danguje stos ir Mėnulio jaunatis. Kita Veneros perėja įvyks 2012 m. birželio 6 d.

8 birželio, 2005

Šėlstanti supernovos liekana N63A

Kas liko po šios supernovos sprogimo? Vos prieš du tūkstančius metų šviesa iš masyvaus žvaigždės sprogimo Didžiajame Magelano Debesyje pirmą kartą pasiekė Žemę. Didysis Magelano Debesis – artima mūsų Galaktikos kaimynė. Dabar astronomai stebi, kaip siautuliuojanti supernovos sprogimo banga, veja tolyn, stumia ar naikina aplinkinius dujų debesis, palikdama gana tirštus dujų ir dulkių gniužulus, o viduryje – vieną didžiausių supernovų liekanų Didžiajame Magelano Debesyje – N63A. Daugelis išlikusių tankių gniužulų patys dar labiau susitraukė ir vėliau gali sukurti naujas žvaigždes. Kai kurios iš naujųjų žvaigždžių vėl po kiek laiko gali tapti supernovomis, pratęsdamos ratą. Šioje nuotraukoje iš arti matyti vienas iš didžiausių likusių dujų ir dulkių gniužulų N63A supernovos liekanoje, nufotografuotas Hablo (Hubble) kosminiu teleskopu, skriejančiu orbita aplink Žemę. N63A išsipūtusi per daugiau nei 25 šviesmečius ir yra maždaug už 150 tūkstančių šviesmečių, pietiniame dangaus pusrutulyje, Auksinės Žuvies žvaigždyne.

7 birželio, 2005

Žvelgiant į galaktikas

Šis galaktikų vaizdas gautas sėkmingai nutaikius teleskopą į mums pažįstamą Grįžulo Ratų žvaigždyną. Ypač įspūdinga spiralinių galaktikų pora – NGC 3718 (viršuje) ir NGC 3729 (apačioje) – esanti vos už 52 milijonų šviesmečių. NGC 3718 šviesų branduolį kerta milžiniškos dulkių juostos, nuo jo driekiasi plačios, tačiau blankios spiralinės vijos. Galaktikos viena nuo kitos nutolusios 150 tūkstančių šviesmečių. Manoma, kad jos sąveikauja gravitacija, todėl NGC 3718 turi tokią neįprastą ir netaisyklingą formą. Atidžiai ištyrę nuotrauką mokslininkai rado dar daug blankių ir galaktikų tolumoje. Dar viena pastebima galaktikų grupė – Hiksono (Hickson) grupė 56 – matoma NGC 3718 dešinėje. Hiksono grupę 56 sudaro penkios sąveikaujančios galaktikos už daugiau nei 400 milijonų šviesmečių nuo mūsų.

6 birželio, 2005

Drumzlini Saturno žiedai ir skaidrus palydovas

Pasivaišinti ledu nuo Encelado paviršiaus būtų sveikiau, negu nuo Saturno žiedų – palydovo paviršiuje slūgsantis ledas atrodo tikrai švaresnis. Pagal apskaičiuotą tankį ir atspindėjimo savybes manoma, kad ir Saturno žiedai, ir jo spindžiausias palydovas Enceladas, sudaryti daugiausia iš sušalusio į ledą vandens. Tačiau dėl nežinomų priežasčių, žiedų dalelės padengtos tamsesnėmis dulkėmis. Palyginus su jomis, Encelado paviršius atrodo švarus ir šviesus. Abiejų skirtumą galimą matyti šioje nuotraukoje, praeitą mėnesį gautoje iš automatinio erdvėlaivio Kasinis (Cassini), skriejančio orbita aplink Saturną. Skaidrus Enceladas šviečia tolumoje, o tamsesni žiedai – priekyje. Kodėl Enceladas toks šviesus – nežinoma, bet spėjama, kad tai dėl vandens vulkanų, kurie išmeta į Saturno palydovo paviršių švaraus vandens.

5 birželio, 2005

Paukščių Tako juosta

Didžioji dauguma ryškių mūsų Paukščių Tako Galaktikos žvaigždžių susitelkę diske. Kadangi Saulė taip pat yra ten, žvaigždės susilieja į blausią juostą, supančią dangų. Ši šiaurinės juostos dalies nuotrauka sudėta iš kelių skaitmeninių vaizdų ir apima 90 laipsnių dangaus skliauto. Paslinkę slankjuostę į dešinę, išvysite visą įspūdingą vaizdą. Matyti daug ryškių žvaigždžių, tamsių dulkių juostų, raudonų emisinių ūkų, žydrų atspindžio ūkų ir žvaigždžių spiečių. Astronomai mano, kad be viso to, ką galime išvysti, yra dar keliskart daugiau tamsiosios medžiagos, kurios negalime pamatyti.

4 birželio, 2005

Pirmasis amerikiečių pasivaikščiojimas atviroje erdvėje

1965 m., prieš keturiasdešimt metų, Birželio 3 d. astronautas Edvardas Vaitas (Edward White) pirmasis iš amerikiečių išėjo į atvirą erdvę. Šioje nuotraukoje Vaitas, prisirišęs prie Dvynių IV (Gemini IV) kapsulės, matomas dešinėje rankoje laikantis suspaustų dujų pistoletą, skirtą manevrams. Astronauto pasivaikščiojimas prasidėjo virš Ramiojo vandenyno, netoli Havajų ir baigėsi po 23 min virš Meksikos įlankos. Žinoma sakydami, kad Vaitas „vaikščiojo“, turime omenyje, kad jis nesvarumo būsenoje skriejo ta pačia žema orbita aplink Žemę, kaip ir kapsulė, pilotuojama kolegos astronauto Džeimso Makdivito (James McDivitt). Nesvarumo būsenoje Vaitas galėjo valdyti savo judėjimą pasitelkdamas pistoleto pliūpsnius, kol suspaustos dujos baigėsi. Pagaliau išvargęs jis grįžo į dvivietę Dvynių IV kapsulę.

3 birželio, 2005

Hantelio ūkas

Pirmoji užuomina apie tai, į ką ateityje pavirs mūsų Saulė, buvo netyčia atrasta 1764 m. Tais metais Šarlis Mesje (Charles Messier) pildė erdvėje išsisklaidžiusių objektų sąrašą, kad jie nebūtų painiojami su kometomis. 27-tas objektas Mesje kataloge, dabar žymimas M27 arba Hantelio ūkas, yra planetiškasis ūkas – toks, į kokį pavirs Saulė, kai branduolyje baigsis atominės reakcijos. M27 yra vienas šviesiausių planetiškųjų ūkų danguje, gali būti stebimas per žiūronus Laputės žvaigždyne. Šviesa iš M27, mus pasiekianti per maždaug 1000 metų, įamžinta šioje trijų įprastinių, dirbtinių spalvų nuotraukoje, pagerintoje skaitmeniniu būdu. Tačiau ūke vykstantys fizikiniai procesai ir jų reikšmės supratimas 18-o amžiaus mokslui dar buvo nepasiekiami. Net mūsų laikais, daug kas lieka neišaiškinta apie bipoliarinius planetiškuosius ūkus, tokius kaip M27. Nežinomas ir fizikinis mechanizmas, kuris išsviedžia lauk mažos masės žvaigždžių dujinį apvalkalą ir palieka karštą rentgeninę baltąją nykštukę.

2 birželio, 2005

Pietų kolonos Kilio ūke

Kilio Eta, viena iš masyviausių ir labiausiai nepatvarių žvaigždžių mūsų Galaktikoje, žymiai įtakoja aplinkinę tarpžvaigždinę erdvę. Šios įspūdingos švytinčių dulkių ir dujų kolonos, kuriose skendi naujai gimstančios žvaigždės – tai Pietų kolonų sritis Kilio ūke, sukurta smarkių vėjų ir radiacijos iš Kilio Etos ir kitų masyvių žvaigždžių. Ryškiai šviečiantis Žemės planetos pietų danguje, didžiulis Kilio Etos ūkas yra vos už 10 tūkstančių šviesmečių. Tačiau šį įstabų vaizdą užgožia ūko dulkės ir toks puošnus jis matomas tik per Spitzerio (Spitzer) kosminį teleskopą, skvarbiųjų infraraudonųjų spindulių ruože. Kilio Eta pakibusi dirbtinių spalvų nuotraukos viršuje, ją nurodo į žvaigždę besitęsiančios šviesios dulkių kolonos. Spitzerio gauta nuotrauka apima beveik 200 šviesmečių plotą.

1 birželio, 2005

Baltųjų nykštukių spiralė

Maždaug už 1600 šviesmečių, dvinarėje sistemoje, žymimoje J0806, dvi tankios baltosios nykštukės apsisuka viena aplink kitą kas 321 sekundę. Mokslininkai pagal gautus rentgeno spindulių duomenis iš Čandros (Chandra) observatorijos sprendžia, kad žvaigždžių ir taip jau trumpas orbitinis periodas nuolat dar labiau trumpėja, nes jos spirale artėja viena prie kitos. Nors žvaigždes skiria apie 80 tūkstančių kilometrų (Mėnulis nuo Žemės nutolęs 400 tūkstančių km), dvi nykštukės ilgainiui susitiks. Šiame dailininko piešinyje pavaizduota nepaprastos J0806 sistemos pražūtingoji spiralė. Kaip numato A. Einšteino bendroji reliatyvumo teorija, baltųjų nykštukių apskriejimas orbita trumpėja dėl glaudžioje dvinarėje sistemoje sukuriamų gravitacinių bangų. Iš tikrųjų J0806 gali būti vienas stipriausių gravitacinių bangų šaltinių mūsų Galaktikoje. Bet tik ateityje šias bangas bus įmanoma tiesiogiai užfiksuoti, pasitelkus kosminę gravitacinių bangų tyrimo įrangą.

31 gegužės, 2005

Trilypis ūkas per Kanados-Prancūzijos-Havajų teleskopą

Žadą atimantis grožis ir neįsivaizduojama maišatis – visa tai tarpsta Trilypiame ūke. Šį puošnųjį ūką, žymimą M20, turėdami gerus žiūronus ar teleskopą, rasite Šaulio žvaigždyne. Žvaigždėdaros energija jame sukuria ne tik spalvas, bet ir netvarką. Raudonai švytinčios dujos atsiranda ten, kur didžiulę energiją nešanti žvaigždžių šviesa smūgiuoja į tarpžvaigždines vandenilio dujas. Tamsūs dulkių pluoštai, kertantys M20, susikūrė šaltų milžiniškų žvaigždžių atmosferose ir sprogusių supernovų liekanose. Kokios šviesios, jaunos žvaigždės apšviečia žydrąjį atspindžio ūką, dar neištirta. M20 šviesa, kurią regime dabar, buvo išspinduliuota maždaug prieš 3000 metų, nors tikslus atstumas nežinomas. Šviesa užtrunka apie 50 metų, kol perskrieja skersai M20.