Paskelbta

Žvaigždėdaros siena Gulbėje

Šiaurės Amerikos ūkas danguje sugeba tai, ko nepajėgia nė vienas šiaurės-amerikietis Žemėje – kurti žvaigždes. Tiksliau tariant, turime omenyje Centrinę Ameriką ir Meksiką primenantį šviesų lopą – karštą sluoksnį iš dujų, dulkių ir naujai suformuotų žvaigždžių, pramintą Gulbės Siena. Dirbtinių spalvų nuotraukoje, viršuje, regima ši žvaigždėdaros siena, užžiebta ir pradeginta jaunųjų žvaigždžių, ir kai kur įmurkdyta į tamsias, jų pačių paliktas dulkių draiskanas. Šiame vaizde matoma Šiaurės Amerikos ūko (NGC 7000) dalis tęsiasi apie 15 šviesmečių ir driekiasi už daugmaž 1500 šviesmečių Gulbės žvaigždyne.

Paskelbta

Saulėlydis virš Gusevo kraterio

Kaip atrodo saulėlydžiai Marse? Norėdami tai sužinoti, praeitą mėnesį mokslinkai robotą marsaeigį Spirit sustabdė ramiai stebėti Saulę leidžiantis į tolyje regimą Gusevo kraterį. Darbas buvo sunkus, bet kažkuris iš robotų turėjo tai padaryti. Žemėje saulėlydžiai rausvi dėl dviejų priežasčių: dėl žydrą Saulės šviesą išsklaidančių deguonies ir azoto molekulių atmosferoje, ir dėl šviesą išsklaidančių mažyčių oro priemaišų, tokių kaip ugnikalnių išmetamos dulkės. (Pirmąjį reiškinį pirmasis apskaičiavo Albertas Einšteinas, viename iš labiausiai minimų savo straipsnių). Nors Marse nėra deguonies ir azoto, jo paviršiuje gausu raudonų dulkių, kurias lengvai pakelia į atmosfera smarkūs, tačiau negausūs vėjai. Šios ir kitų nuotraukų tyrimas rodo, kad kai kurias Marso dienas palydi saulėlydžiai, daug ilgesni ir raudonesni, negu paprastai Žemėje. Saulei pasislėpus dar dvi – keturias valandas šviesa atsispindi Marso dulkėse, ir todėl regimas švytėjimas aukštai atmosferoje. Saulėlydžių tyrimas padeda mokslinikams geriau suprasti ne tik Marso, bet ir kitų Saulės sistemos planetų, tame tarpe ir Žemės, atmosferas.

Paskelbta

Galaktikų galerija

Čia matote viliojantį galaktikų meniu. Nuo viršaus, kairėje iki apačios, dešinėje patiektos mielos, bet tokios tolimos galaktikos: M61, NGC 4449, NGC 4725, NGC 5068, NGC 5247 ir NGC 5775/5774. Dauguma jų yra spiralinės, daugiau ar mažiau panašios į mūsų pačių Galaktiką. Spalvotoje nuotraukoje įžiūrimi rausvi lopai žymi švytinčius vandenilio dujų debesis žvaigždėdaros regionuose, išilgai didingų spiralinių vijų. Mergelės galaktikų spiečiaus narė M61 yra aiškiausių spiralių. O galaktikų pora NGC 5775/5774 įdomi tuo, kad viena jų puikiai regima iš spiralinių vijų plokštumos pusės, kita – iš briaunos. Vienintelė išsiskirianti šiame gražuolių galaktikų parade yra maža ir palyginti netolima netaisyklingoji galaktika NGC 4449 (viršuje, viduryje). Panaši į Didįjį Magelano Debesį, mūsų Galaktikos palydovė NGC 4449 taip pat išmarginta jaunų žydrų žvaigždžių spiečių ir rausvų žvaigždėdaros regionų. Visas šias galaktikas nufotografavo lankytojai nedideliu (16 colių skersmens) atspindžio teleskopu ir skaitmeniniu fotoaparatu, dalyvavę Kit Pyko (Kitt Peak) nacionalinės observatorijos (JAV) lankytojų centre surengtoje pažangių tyrimų programoje.

Paskelbta

Mažasis Magelano Debesis

Portugalų jūrininkas Ferdinandas Magelanas (Ferdinand Magellan) ir jo įgula pirmosios kelionės aplink pasaulį metu turėjo marias laiko pietų dangui tyrinėti. Todėl dvi dangaus puošmenos, plika akimi lengvai randamos pietiniame dangaus skliaute, vadinamos Magelano Debesimis. Dabar žinoma, kad šie kosminiai debesys yra nykštukinės netaisyklingosios galaktikos – mūsų didesnės, spiralinės Galaktikos palydovės. Mažasis Magelano Debesis, matomas šioje nuotraukoje, tęsiasi daugiau nei 15 tūkstančių šviesmečių, nutolęs nuo mūsų apie 210 tūkstančių šviesmečių ir yra Tukanos žvaigždyne. Jame – keli šimtai milijonų žvaigždžių. Tai ketvirtoji iki šiol žinoma arčiausia mūsų Galaktikos palydovė, po Šuns ir Šaulio galaktikėlių, ir Didžiojo Magelano Debesies. Šiame įspūdingame vaizde matomi ir du arčiau esantys žvaigždžių spiečiai: NGC 362 (viršuje, kairėje) ir Tukanos 47 (47 Tukanae). Šviesusis Tukanos 47 spiečius yra vos už 13 tūkstančių šviesmečių ir čia pūpso Mažojo Magelano Debesies dešinėje.

Paskelbta

Kasiopėjos A šviesos aidas infraraudoname

Kodėl keičiasi Kasiopėjos A vaizdas? Netoli esančios supernovos liekanos dvi infraraudonosios nuotraukos, fotografuotos metų skirtumu, rodo apvalkalo plitimą neįsivaizduojamu greičiu. Šito nesitikėta, nes supernova, sukūrusį šį įspūdingą reginį, sužibo prieš 325 metus. O priežastis matyt yra šviesos aidas. Šviesa iš supernovos įkaitino atokius aplinkinius dulkių debesis, kurie ėmė švytėti. Laikui bėgant nušvinta vis tolimesni dulkių debesys, ir atrodo, tarsi spindintis apvalkalas judėtų tolyn nuo centro. Ši nuotrauka skaitmeniniu būdu sudėta iš rentgeno, optinių ir infraraudonųjų spindulių atvaizdų. Infraraudonąją nuotrauką, su kuria buvo atrastas šviesos aidas, fotografavo orbitoje aplink Žemę skriejantis Spitzerio (Spitzer) kosminis teleskopas. Kasiopėjos A liekana tęsiasi apie 125 šviesmečių ir yra už 10 tūkstančių šviesmečių Kasiopėjos žvaigždyne.

Paskelbta

Glizo 876 sistemoje rasta didžiulė į Žemę panaši planeta

Ar mūsų Žemė vienintelė tokia? Beieškodami atsakymo į šį klausimą, astronomai atrado į Žemę panašią planetą, skriejančią aplink paprastą žvaigždę. Jau anksčiau buvo žinoma daugiau negu 150 dujų milžinių, į Jupiterį panašių planetų, už Saulės sistemos ribų. Netoli nuo mūsų esančios, mažytės, M spektrinės klasės nykštukės Glizas 876 (Gliese 876) silpnai, dažnai, bet dėsningai kintantis spindesys liudija apie ten skriejančią planetą, kurios masė galėtų būti truputį didesnė nei šešios Žemės masės. Tokia palyginti nedidelė masė rodo, kad planeta, tikėtina, yra panaši į Žemę ar yra panašios sudėties kaip vidinės Saulės sistemos planetos. Jei tokia planeta sudaryta daugiausia iš uolienų, jos paviršiaus gravitacija negalėtų išlaikyti gausybės dujų, kaip į Jupiterį panašios planetos. Tačiau naujoji atrastoji planeta matyt nelabai tiktų žmonių atostogoms, nes ji skrieja taip arti žvaigždės, kad paviršiaus temperatūra turbūt siekia svilinantį 200 laipsnių Celsijaus karštį. Ši sistema pavaizduota iliustracijoje, tarsi žvelgiant iš spėjamo palydovo, skriejančio aplink vieną iš dviejų jau anksčiau rastų, į Jupiterį panašių planetų. Atrastoji žemiškoji planeta parodyta išdidintoje įklijoje. Glizo 876 žvaigždė yra vos už 15 šviesmečių nuo mūsų ir įžiūrima pro žiūronus Vandenio žvaigždyne.

Paskelbta

Tornadas ir vaivorykštė virš Kanzaso

Būtų buvęs romus vaizdelis, jei ne tornadas. Praeitų metų birželį Kanzase, audrų persekiotojas Erikas Ngujenas (Eric Nguyen) nufotografavo besiformuojantį viesulą vaivorykštės spinduliuose. Nuotraukoje matyti, kaip baltas tornado sūkurys leidžiasi iš tamsaus audros debesies. Saulė, nušvitusi pro giedro dangaus lopinėlį kairėje, apšviečia keletą namų ir, atsispindėdama lietaus lašuose, sukuria vaivorykštę. Kaip tyčia, tornado galas įsmigęs tiesiai į vaivorykštę. O smulkūs ruoželiai nuotraukoje – krušos ledukų pėdsakai – juos dideliame aukštyje išsuko vėjo verpetai. Daugiau nei 1000 tornadų, įnirtingiausių viesulų iš visų žinomų, susidaro Žemėje kiekvienais metais, dauguma jų – „tornadų koridoriuje“, JAV. Jei sutikote tornadą važiuodami, nesistenkite nuo jo pabėgti – verčiau saugiai pastatykite automobilį ir pasislėpkite rūsyje ar po namo laiptais.

Paskelbta

M2-9: Drugelio ūko sparnai

Ar žvaigždžių „menas“ labiau vertinamas po jų žūties? Taip jau susiklostė, kad tik po žvaigždžių žūties, jos sukuria įspūdingus meniškus vaizdus. Mažos masės žvaigždės, tokios kaip mūsų Saulė ar M2-9 (šioje nuotraukoje) iš paprastų – virsta baltosiomis nykštukėmis, išsviesdamos erdvėn išorinį dujų apvalkalą. Tas išeikvotų dujų sluoksnis dažnai suformuoja nepaprastą reginį, vadinamą planetiškuoju ūku, kuris palaipsniui, per tūkstančius metų, ištirpsta erdvėje. M2-9, drugelio planetiškasis ūkas, esantis už 2100 šviesmečių, matomas šioje dirbtinių spalvų nuotraukoje. Ūkas turi sparnus, tarsi iš keistos pasakos be galo. Pačiame centre dvi žvaigždės skrieja dešimt kartų didesnio už Plutono orbitos skersmenį, dujinio disko viduje. Išsviestas mirštančios žvaigždės apvalkalas išsiveržė iš disko, sudarydamas dvisparnį Drugelio ūką. Tačiau daug kas dar nežinoma apie fizikinius procesus, sukuriančius planetiškuosius ūkus.

Paskelbta

Žemės sutemos

Šioje įspūdingoje vandenynų ir debesų virš mūsų mažytės Žemės planetos nuotraukoje nėra staigios, aiškios ribos, kur diena keičia naktį. Šešėlio linija, arba terminatorius, išplaukusi. Ji žymi palaipsninį šviesos perėjimą į tamsą – tuo metu planetoje mes stebime sutemas. Saulė čia šviečia iš dešinės, viršutiniai debesys atspindi rausvą saulės šviesą, perėjusią per dulkių prisotintą troposferą – planetą saugančios atmosferos žemutinį sluoksnį. Giedras sluoksnis dideliame aukštyje, matomas palei dieninio pusrutulio viršutinį kraštą, išsklaido žydrą saulės šviesą ir išblėsta kosmoso juodumoje. Ši nuotrauka yra vienas skaitmeninis atvaizdas, gautas 2001 m. birželį iš Tarptautinės kosminės stoties, skriejančios orbita 211 jūrmylių (apie 390 km) aukštyje virš Žemės.

Paskelbta

Ledo vulkanas Titane

Tyrinėtojai spėja, kad paviršiuje iškilęs kupolas, priartintas ir gerai matomas nuotraukoje dešinėje, yra ledo vulkanas (kriovulkanas). Tai Saturno palydovo Titano infraraudonųjų spindulių – prasiskverbiančių pro ūkanotą palydovo atmosferą – nuotrauka. Kadangi Titano paviršiaus temperatūra yra apie -180 laipsnių Celsijaus, lava, trykštanti iš vulkano žiočių, turėtų būti tikrai ledinė – matyt tai metano, amoniako ir vandens ledo košė, susimaišiusi su kitų medžiagų ledu ir angliavandeniliais. Kopolas yra apie 30 kilometrų skersmens. Jei pasitvirtins, kad tai iš tiesų ledo vulkanas – kriovulkanų atradimas Titane galėtų paaiškinti, iš kur palydovo atmosferoje atsiranda metanas. Prieš Kasinio-Hoigenso (Cassini-Huygens) misiją į Saturną vyravo spėjimas, kad Titano atmosfera vis pasipildo metanu dėl milžiniškos, metano prisotintos, angliavandenilių jūros. Tačiau nei Kasinio prietaisai, nei Hoigenso zondas, nusileidęs ant paviršiaus, tokio vandenyno nerado.