Žyma: kentauras

Paskelbta

Kentauro A centre

Aktyviosios galaktikos Kentauro A centrinę sritį supa pasakiškas kratinys, kuriame maišosi jauni žydrų žvaigždžių spiečiai, milžiniški švytinčių dujų debesys ir akį rėžiančios tamsios dulkių juostos. Šis mozaikinis tikrų spalvų vaizdas sudėtas iš žydros, žalios ir raudonos šviesos nuotraukų, gautų pro Hablo (Hubble) kosminį teleskopą. Infraraudonųjų spindulių Hablo kosminio teleskopo nuotraukos rodo, kad šio galingo verpeto centre slepiasi didžiulis kosminės medžiagos diskas, spirale besisukantis ir krentantis į juodąją bedugnę, milijardus kartų masyvesnę už Saulę! Spėjama, kad Kentauro A – tai susidūrusios dvi galaktikos. Susidūrimą iškentusias jų nuolaužas po truputį ryja juodoji bedugnė. Kentauro A ir kitos aktyviosios galaktikos skleidžia ypač stiprius radijo, rentgeno ir gama spindulius. Astronomai mano, kad dėl to kaltas juodosios bedugnės užkurtas variklis galaktikos centre. Tačiau Kentauro A, ne taip kaip kitos aktyviosios galaktikos, yra palyginti arti – vos už 10 milijonų šviesmečių – ir puikiai tinka šiems galingiems energijos šaltiniams tirti.

Paskelbta

Kentauro ω (omega)

Kentauras yra vienas įspūdingiausių pietų dangaus skliauto žvaigždynų, Lietuvoje matoma tik pati šiaurinė jo dalis. Per šį galiūną driekiasi Paukščių Takas, jame spindi Saulei arčiausia žvaigždė , priklausanti Kentauro α (alfa) sistemai, ir didžiausias kamuolinis žvaigždžių spiečius mūsų galaktikoje – Kentauro ω (omega), žymimas NGC 5139. Šioje ryškioje, pro teleskopą fotografuotoje Kentauro omegos nuotraukoje matyti pats spiečiaus vidurys – maždaug 10 milijonų žvaigždžių. Visas Kentauro omegos spiečius yra apie 150 šviesmečių skersmens ir pūpso už 15 tūkstančių šviesmečių nuo mūsų. Tai didžiausias iš daugiau negu 150 mūsų galaktikos kūne (sferoide) atrastų klajojančių kamuolinių spiečių. Nors daugumos spiečių žvaigždės yra panašios savo amžiumi ir sandara, tačiau paslaptingoji Kentauro omega rodo, kad Visatoje yra ir kitokių kamuolinių spiečių, kuriuose buriasi ir seni, ir jauni, įvairios cheminės sudėties šviesuliai. Astronomai mano, kad Kentauro omega gali būti nedidelės galaktikėlės, susiliejusios su Paukščių Taku, branduolio likučiai.

Paskelbta

Kentauro A galaktika pro Kanados-Prancūzijos-Havajų teleskopą

Kodėl pekuliarinė galaktika Kentauro A sukaupusi tiek daug dulkių? Ją kertančios įspūdingos dulkių juostos tokios tankios, kad beveik visiškai sugeria galaktikos centro regimąją šviesą. Tai nėra labai įprasta, kadangi Kentauro A apskrita forma ir daug raudonųjų žvaigždžių yra milžiniškų elipsinių galaktikų savybės, bet jose paprastai negausu tamsiųjų dulkių. Kentauro A, dar žymima NGC 5128, iš įprastinių elipsinių galaktikų išsiskiria dar ir tuo, kad turi palyginti daugiau jaunų žydrųjų žvaigždžių ir yra labai stiprus radijo bangų šaltinis. Iš šių duomenų galima spėti, kad keistoji Kentauro A – tai susidūrusios dvi paprastos galaktikos. Dėl susidūrimo atsirado daug naujų žvaigždžių, tačiau kaip susidarė nepaprastosios Kentauro A dulkių juostos – tiksliai dar nėra žinoma. Juostuotoji galaktika skrieja už 13 milijonų šviesmečių nuo mūsų, tai artimiausia aktyvi galaktika. Šioje nuotraukoje Kentauro A tęsiasi daugiau negu 60 tūkstančių šviesmečių. Ją galimą įžiūrėti pro žiūronus Kentauro žvaigždyne.

Paskelbta

Galaktika Kentauro A viduje

2004 m. vasarį giliai skverbdamosios į Kentauro A – aktyvią, artimiausią Žemei galaktiką – Spitzerio (Spitzer) kosminio teleskopo infraraudonųjų spindulių kameros įrašė šį kvapą gniaužiantį vaizdą. Maždaug 1000 šviesmečių skersmens susisukęs kosminių dulkių debesis, panašus į lygiagretainį, manoma, susidarė mažai spiralinei galaktikai paskendus milžinėje Kentauro A. Lygiagretainis išsitiesęs išilgai aktyviosios galaktikos centrinės dulkių ir žvaigždžių juostos, gerai matomos labiau įprastose, regimosios šviesos nuotraukose. Astronomai mano, kad įspūdinga geometrinė figūra atitinka beveik briauna į mus atsisukusią, skęstančią spiralinę galaktiką, kurią kraipo ir ardo tarpusavio sąveika. Galų gale pasmerktosios spiralinės galaktikos nuolaužos taps kuru neaprėpiamo masyvumo juodajai bedugnei, tykančiai Kentauro A centre.

Paskelbta

Kentauro Proksima – artimiausia žvaigždė

Kokia mūsų Saulei artimiausia žvaigždė? Tai Kentauro Proksima, viena iš Kentauro Alfos trinarės sistemos žvaigždžių. Iš Kentauro Proksimos šviesa mus pasiekia per vos 4,22 metų. Ši mažytė rausva žvaigždė, matoma pačiame nuotraukos centre, yra tokia blyški, kad buvo atrasta tik 1915 m. ir įžiūrima tik pro teleskopą. Užnugaryje – įvairiausios mūsų Paukščių Tako Galaktikos žvaigždės. Ryškiausia Kentauro Alfos sistemos žvaigždė, Tolimanas, gana panaši į mūsų Saulę ir žinoma nuo senų senovės – tai trečia šviesiausia žvaigždė danguje. Kentauro Alfa sistema geriausiai matoma nuo pietinio Žemės pusrutulio.

Paskelbta

Bumerango ūkas poliarizuotoje šviesoje

Kaip atsirado Bumerango ūkas? Gali būti, kad simetriškas debesis, pramintas Bumerangu, atsirado smarkiam dujų ir dulkių vėjui pučiant iš garbaus amžiaus žvaigždės. Šis vėjo greitis siekia beveik 600 tūkstančių kilometrų per valandą. Kodėl vėjas išskyla į keistus pluoštus – vis dar nežinoma. Gal viduje yra tankių dujų diskas, o gal taip atsitinka dėl stipraus magnetinio lauko. Didžiuliu greičiu lekiančios ūko dujų molekulės pačios atšala iki beveik visiško nulio ir tampa šaltesnės net už mikrobanginius foninius spindulius. Taigi Bumerango ūkas yra šalčiausia žinoma vieta tolimojoje Visatoje. Manoma, kad šaltasis Bumerango ūkas, kurio dulkės atspindi viduje esančios žvaigždės šviesą, yra viena ar kelios žvaigždės, besiruošiančios tapti planetiškuoju ūku. Norėdami geriau suprasti Bumerango ūko kilmę, astronomai tyrinėja šią nuotrauką, fotografuotą poliarizuotoje šviesoje. Skirtingos spalvos atitinka skirtingus poliarizacijos kampus. Nuo to, kaip atsirado ūkas, priklauso poliarizuotos šviesos kiekis ir raštas. Ši nuotrauka metų pradžioje gauta iš Hablo (Hubble) kosminio teleskopo patobulintos tyrimų kameros. Bumerango ūkas tęsiasi apie šviesmetį ir yra už maždaug 5000 šviesmečių nuo mūsų, Kentauro žvaigždyne.

Paskelbta

RCW 79: Žvaigždės burbule

Kosminį dujų ir dulkių burbulą RCW 79, beveik 70 šviesmečių skersmens, išpūtė nuo jaunų karštų žvaigždžių pučiantis žvaigždinis vėjas ir radiacija . Dulkės, sudarančios šį įspūdingą ūką, švyti infraraudonai . Šioje Spitzerio kosminio teleskopo (Spitzer Space Telescope) dirbtinių spalvų nuotraukoje, jos nuspalvintos raudonai. Gerus 17 tūkstančių šviesmečių nuo mūsų nutolęs didžiajame pietų skliauto Kentauro žvaigždyne, besiplečiantis ūkas, skrosdamas jį supančias dujas ir dulkes, iššaukė žvaigždėdarą aplinkinėje erdvėje. Infraraudonųjų spindulių nuotraukoje, leidžiančioje įžvelgti ūko vidų, matomos grupės naujųjų žvaigždžių – tai gelsvi žiburėliai, išsibarstę burbulo pakraščiuose. Viena ryški „naujagimių“ žvaigždžių grupelė slypi savo pačios gimimo debesyje, kairėje, apačioje (maždaug ties 7 val., jei įsivaizduotume laikrodį burbulo viduje), o kita matoma dešinėje nuo burbulo centro (maždaug ties 3 val.).