Žyma: Vežėjas

Paskelbta

Aurigidai iš 14 kilometrų aukščio

Rugsėjo 1 d. danguje ėmė lyti aurigidais, patvirtinusiais astronomų pranašystę apie šio retai stebimo meteorų lietaus protrūkį. Jį išpranašavo Piteris Dženiskensas (Peter Jenniskens) iš SETI instituto Kalifornijoje (JAV), Eskas Lytinenas (Esko Lyytinen) (Suomija) ir Džeremis Vobiljonas (Jeremie Vaubaillon) iš Kalifornijos technologijos instituto (JAV). Astronomai pakilę į 14,3 km aukštį (47 tūkst. pėdų) specialiai aurigidų lietui stebėti paruoštuose lėktuvuose rinko vaizdus šiai sudėtinei šviesių ir įvairiaspalvių meteorų tvyksnių nuotraukai. Manoma, kad aurigidų meteorai kilę iš Kyso (Kiess) kometos, kuri paskutinį kartą praskriejo tarp Saulės ir Žemės maždaug prieš 2000 metų ir vėliau po to – 1911 m. Saulės radiacijos tolyn nuo kometos uodegos nupūstos dulkės išsibarstė Žemės kelyje ir kai susitinka planetą, krenta žemyn puošdamos dangų meteorų liūtimi kaip 2007 m., taip ir 1935, 1986, 1994 m. Aurigidais meteorų lietus pramintas todėl, kad jo išeities taškas (radiantas) yra Vežėjo žvaigždyne, senovės astronomų kalba – lotynų – vadintame Auriga.

Paskelbta

Voras ir Musė

Senoviniame šiaurinio skliauto Vežėjo žvaigždyne daug žvaigždžių spiečių ir ūkų, tarp jų ir ši įspūdinga porelė – NGC 1931 (apačioje, kairėje) ir IC 417. Jeigu pasitelksite vaizduotę, puošnioje spalvotoje nuotraukoje didžiulį IC 417 ir mažytį NGC 1931 išvysite tarsi vorą, sėlinantį prie musės. Abu šie jauni padrikieji žvaigždžių spiečiai skrieja už maždaug 10 tūkstančių šviesmečių nuo mūsų, susikūrę tarpžvaigždinės medžiagos debesyse ir vis dar glūdintys švytinčių vandenilio dujų tumuluose. Mažasis NGC 1931 yra apie 10 šviesmečių skersmens. Jame krenta į akis žydri plotai – žvaigždžių šviesai, atsispindinčiai nuo dulkių, būdingo atspalvio.

Paskelbta

IC 410 ir NGC 1893

Blausi, gausi dulkių rožė šiauriniame dangaus skliaute – emisinis ūkas IC 410 – plyti už maždaug 12 tūkstančių šviesmečių Vežėjo žvaigždyne. Švytinčio vandenilio dujų debesis yra daugiau negu 100 šviesmečių skersmens, išskaptuoti žvaigždinių vėjų ir radiacijos, pučiančių nuo jame įklimpusio padrikojo žvaigždžių spiečiaus NGC 1893. Gimusios debesyje vos prieš 4 milijonus metų, šviesios spiečiaus žvaigždės žiba po juodu, tamsių dulkių tumulu, truputį žemiau nuotraukos centro. Kairiau matyti dvi palyginti tankios, šviesios gijos. Mokslininkai spėja, kad šiuose kosminiuose buožgalviuose, maždaug 10 šviesmečių skersmens, šiuo metu taip pat gimsta žvaigždės.

Paskelbta

Liepsnojančios žvaigždės ūkas pro Kanados-Prancūzijos-Havajų teleskopą

Liepsnojančios žvaigždės ūkas taip pramintas dėl įspūdingai plazdančių dulkių ir dujų sruogų. Čia rausvi ir purpuriniai ūko kuokštai išsidraikę atskirai – juos sukūrė skirtingi procesai. Šviesi Vežėjo AE žvaigždė, matoma kairiau, tokia karšta, kad jos skleidžiama žydra šviesa didžiule energija išmuša elektronus iš aplinkinių dujų. Kai protonai vėl pasigauna ir prisijungia elektronus, išspinduliuojama raudona šviesa. Purpurinėse sruogose ši raudona spalva susimaišo su žydra tos pačios žvaigždės šviesa, tik jau atsispindinčia nuo aplinkinių dulkių. Taigi šie skirtingų spalvų “liepsnos liežuviai” yra emisinis ir atspindžio ūkai. Liepsnojančios žvaigždės ūkas, žymimas IC 405, plyti už 1500 šviesmečių, nusidriekęs per maždaug 5 šviesmečių erdvę, ir gali būti matomas pro nedidelį teleskopą Vežėjo žvaigždyne.

Paskelbta

IC 410 ūko „buožgalviai“

Šioje stulbinančioje dirbtinių spalvų nuotraukoje iš arti matyti dalis emisinio ūko IC 410, kuris paprastai būna blyškus ir nekrentantis į akis. Dešinėje regimi ir du įspūdingi kaimynai, švytintys dujų debesys – IC 410 ūko „buožgalviai“. Nuotrauka sudėta iš vaizdų, fotografuotų per siaurus filtrus, skirtus ūko atomams rasti. Sieros atomų švytėjimas nuspalvintas rausvai, vandenilio – žalsvai, o deguonies – žydrai. Ūkas, kurio dalį šviesos užstoja priekyje tvyrantys dulkių debesys, supa NGC 1893 – jauną padrikąjį žvaigždžių spiečių, priverčiantį ūko dujas švytėti. Tankesnių ir šaltesnių dujų tumulai – „buožgalviai“ – yra apie 10 šviesmečių ilgio. Vėjų ir radiacijos išskaptuotos jų uodegos vinguriuoja tolyn nuo spiečiaus centro. IC 410 yra už maždaug 12 tūkstančių šviesmečių, Vežėjo žvaigždyne. Ši nuotrauka apima apie 70 šviesmečių plotą.

Paskelbta

Vežėjo AE – ugninė žvaigždė

Ar Vežėjo AE žvaigždė paskendusi ugnyje? Ne. Nors Vežėjo AE praminta ugnine žvaigžde, nors ją supantis ūkas IC 405 vadinamas Ugninės žvaigždės ūku, o aplinkui matyti tvyrantys rausvi dūmai – tikros ugnies ten nėra. Ugnis, paprastai apibūdinama kaip staigus molekulių jungimasis su deguonimi, atsiranda tik ten, kur yra pakankamai deguonies. Tad ugnis nedera tokiose didelių energijų ir reto deguonies kiekio terpėse, kaip žvaigždės. Medžiaga, panaši į dūmus, – tai daugiausia tarpžvaigždinių vandenilio dujų debesys, išvarpyti dūmų sroveles primenančiais tamsiais pluoštais iš dulkių, gausių anglies. Šviesi Vežėjo AE žvaigždė, matoma truputį žemiau šios nuotraukos vidurio, tokia karšta, kad jos skleidžiama žydra šviesa savo didele energija išmuša elektronus iš aplinkinių dujų. Kai protonai vėl prisijungia elektronus, paprastai išspinduliuojama raudona šviesa, kuri ir matoma supančiame emisiniame ūke. Ugninės žvaigždės ūkas yra maždaug už 1500 šviesmečių, jo skersmuo – apie 5 šviesmečius, ir jis lengvai įžiūrimas nedideliu teleskopu Vežėjo žvaigždyne.