Maždaug už 7 tūkstančių šviesmečių, Persėjo žvaigždyne, ši padrikųjų žvaigždžių spiečių pora iš tikrųjų puikiai matyti plika akimi. Dar 130 m. pr. Kr. grakų astronomas Hiparkas juos pažymėjo žvaigždėlapyje. Dabar vadinamus Persėjo h ir chi (χ) ir žymimus NGC 869/884, spiečius iš tikrųjų vieną nuo kito skiria keli šimtai šviesmečių, juose tankiai susispietusios daug jaunesnės ir karštesnės žvaigždės už Saulę. Kas būtų, jei šis žymusis dvigubas spiečius būtų arčiau, sakykim už kokių 700 šviesmečių nuo mūsų puikiosios Saulės sistemos, nusėdamas dangų žvaigždėmis? Astrofotografas Chosė Suro (Jose Suro) pabandė įsivaizduoti tokią svajonę tamsiame, giedrame danguje be Mėnulio, šiltą naktį virš ramaus ežero pakrantės. Žemę apšviečia tik žvaigždžių šviesa šioje svajos apie dvigubą spiečių iliustracijoje. Astrofotografas pažymi, kad nors Saulės sistemos kaimynystėje tokių žvaigždžių spiečių nėra, Žemės planetoje šiltos giedros naktys ir be jų gali būti įkvepiančios.
