Ar tai mūsų Saulė? Žinoma, taip. Net ir vėsią dieną Saulė – tai įkaitusių dujų verdantis kamuolys. Nenurimdami nė minutei plazmos burbulai, skleidžiantys stiprų, painiai susiraizgiusį magnetinį lauką, nuolat nenuspėjamai kyla iš gilumos, įžiebdami šviesias aktyvias sritis ar saulės dėmes. Šiose vietose, Saulės paviršiuje, magnetinis laukas susiveja į milžiniškas kilpas. Neapčiuopiamomis kilpomis teka karšto vandenilio dujos, kyla į viršų ir vėl krenta žemyn, tačiau kartais ištrūksta į vainiką ar net dar toliau – į atvirą kosmosą – ir virsta saulės vėju. Šioje nuotraukoje nufotografuotos trys Saulės spektro ultravioletinės linijos, paverstos žmogaus akiai matomomis spalvomis. Kadangi tik aktyvios sritys skleidžia pakankamai didelės energijos ultravioletinę šviesą, didžioji dalis ugninio paviršiaus atrodo tamsi. Spalvotos dėmės – tai patys karščiausi lopinėliai, kuriuose vyksta audringi virsmai. Nors Saulė nuolat verda, mainosi, jos regimoji šviesa nekinta jau 5 milijardus metų, ir būtent ši savybė kadaise leido užgimti gyvybei Žemės planetoje.
