Žyma: Galaktika

Paskelbta

Juodosios Akies galaktika M64

Ši šviesi ir puošni spiralinė galaktika Mesje 64 (Messier 64, M64) kartais dar yra vadinama Juodosios Akies galaktika. M64 yra už maždaug 17 milijonų šviesmečių šiaurės skliauto Berenikės Garbanų žvaigždyne. Tamsūs debesys aplink M64 centrą, pelnę galaktikai Juodosios Akies vardą, iš tiesų yra milžiniški, šviesai nepralaidūs dulkių debesys, kuriuose vyksta žvaigždėdara. Bet tai ne vienintelė išskirtinė galaktikos savybė. Stebėjimai rodo, kad M64 sudaro dvi aplink centrą besisukančios žvaigždžių sistemos. Viena yra viduje, apimanti 3 tūkstančių šviesmečių skersmens plotą, kita išorėje, nusidriekusi apie 40 tūkstančių šviesmečių ir besisukanti į skirtingą pusę. Astronomai spėja, kad Juodosios Akies dulkių „rainelė“ ir priešingos sūkurių kryptys atsirado susiliejus dviems skirtingoms galaktikoms.

Paskelbta

Mažoji galaktikėlė NGC 4449 iš arti

Daugiausia garbės paprastai susilaukia didžiosios spiralinės galaktikos. Simetriškai nusidriekusios puošnios spiralinės vijos, nusagstytos jaunų, šviesių žydrųjų žvaigždžių spiečių išties traukia žvilgsnį. Tačiau mažytėse netaisyklingosiose galaktikėlėse, tokiose kaip NGC 4449, kuri nuo mūsų nutolusi apie 12 milijonų šviesmečių, taip pat gimsta žvaigždės. Ir iš tiesų aiškioje nuotraukoje pro Hablo (Hubble) kosminį teleskopą iš arti matyti gausybė rausvų žvaigždėdaros sričių ir jaunų žydrųjų žvaigždžių spiečių, šioje daug tyrinėtoje galaktikėlėje. Tarsi nedidukė sala Visatoje, mažiau negu 20 tūkstančių šviesmečių skersmens galaktika dydžiu panaši ir dėl to dažnai lyginama su mūsų gimtosios Galaktikos palydove – Didžiojo Magelano Debesies galaktika. NGC 4449 priklauso galaktikų grupei, nuo Žemės matomai Skalikų žvaigždyno plotuose.

Paskelbta

Mesje 65

M65 yra didžiulė puošni spiralinė galaktika. Taip ji vadinama, kadangi 18-ojo amžiaus tyrinėtojo Šarlio Mesje (Charles Messier) sudarytame šviesulių kataloge įrašyta 65-tu numeriu. Ji taip pat yra viena iš trijų įspūdingų didžiulių spiralinių galaktikų, vadinamų Liūto Trijule , nutolusių apie 35 milijonus metų nuo mūsų. Šioje aiškioje M65 nuotraukoje smulkiai matyti galaktikos švieselės, tvirtai susisukusios spiralinės vijos ir dulkių drūžės, kertančios branduolį, daugiausia šviečiantį gelsva senųjų žvaigždžių šviesa. Galaktika M65, matyt, yra mažiausiai sudarkyta iš Liūto trijulės, nors pakankamai arti, kad gravitacijos jėga sąveikautų su dar dviem galaktikomis, kurių nuotraukoje nematyti. Beveik briauna į mus atsisukusi spiralinė M65 yra maždaug 100 tūkstančių šviesmečių skersmens, kaip ir mūsiškė Galaktika.

Paskelbta

Šviesioji galaktika M81 pro Hablo teleskopą

Pro Hablo (Hubble) kosminį teleskopą fotografuotoje įspūdingoje nuotraukoje matyti net atskiros žvaigždės kaimyninėje galaktikoje M81. Tokį pasiekimą galima sulyginti su astronomijos istorijon įrašytais Edvino Hablo (Edwin Hubble) vaizdais, fotografuotais pro 100 colių (apie 2,5 m) skersmens Hukerio (Hooker) teleskopą Vilsono kalno (Mount Wilson) observatorijoje 1920-aisiais. Tose fotografijų plokštelėse galima buvo atskirti žvaigždes kaimyninėje Andromedos galaktikoje (M31). Edvinas Hablas pagal atrinktas kintamąsias žvaigždes cefeides įrodė, kad M31 nėra vien kaimynystėje besisukantis dujų debesis, bet visa didžiulė galaktika, panaši į mūsiškę. Čia – regimosios šviesos spindulių nuotrauka, fotografuota pro Hablo vardu vadinamą, aukštai erdvėje skriejantį teleskopą. Ją kartu su ultravioletinių spindulių vaizdais iš Galaktikų evoliucijos tyrimo palydovo (GALEX), infraraudonųjų – iš Spitzerio (Spitzer) ir rentgeno – iš Čandros (Chandra) observatorijų astronomai tiria norėdami suprasti, kaip per tūkstantmečius kūrėsi ir nyko žvaigždės galaktikoje M81. Šviesa iš galaktikos M81 mus pasiekia per maždaug 12 milijonų metų. Ja galima pamatyti pro žiūronus Grįžulo Ratų žvaigždyne.

Paskelbta

Mažoji NGC 4449

Kartais atrodo, kad visa garbė tenka didingosioms spiralinėms galaktikoms. Naujai susikūrę, šviesūs, žydri žvaigždžių spiečiai išilgai puošnių, simetriškų spiralinių vijų iš tiesų prikausto dėmesį. Bet mažose netaisyklingose galaktikose, tokiose kaip NGC 4449, taip pat kuriasi žvaigždės. Ši gerai ištirta galaktika yra nutolusi apie 12 milijonų šviesmečių nuo Saulės. Ji dydžiu panaši į mūsiškės Galaktikos palydovę – Didžiojo Magelano Debesies galaktiką, su kuria dažnai lyginama. Čia – puiki spalvota nuotrauka, kurioje geria matyti NGC 4449 skersė, taip pat būdinga Didžiojo Magelano Debesies galaktikai, nusėta jaunų, žydrų žvaigždžių spiečių. Galaktikos apačioje rausvai švyti vandenilio atomų dujos, išduodančios masyvių žvaigždžių gimimo plotus. NGC 4449 priklauso grupei galaktikų Skalikų žvaigždyne. Astronomai mano, kad NGC 444 žvaigždėdarą paveikė sąveika su kaimyninėmis galaktikomis.

Paskelbta

Galaktika M81 Didžiųjų Grįžulo Ratų žvaigždyne

Didžiulė ir puošni spiralinė galaktika M81, viena šviesiausių galaktikų Žemės planetos danguje ir dydžiu panaši į mūsų Galaktiką, plyti už 11,8 milijonų šviesmečių nuo mūsų šiaurinio dangaus skliauto Didžiųjų Grįžulo Ratų žvaigždyne. Šioje nepaprastai skvarbioje nuotraukoje aiškiai matyti ne tik šviesus gelsvas jos branduolys, bet ir blausesni šviesuliai milžiniškose melsvose galaktikos spiralinėse vijose ir plačiai išsidraikiusios kosminių dulkių gijos. Virš M81 matyti jos palydovė – galaktika nykštukė Holmbergas IX (Holmberg IX), kurios viršuje rausvai šviečia ryški, didžiulė žvaigždėdaros dėmė. M81 ir Holmbergo IX šviesa mus pasiekia atlėkusi ne tik iš už mūsų Galaktikos žvaigždžių, bet ir už retų, blausių dulkių debesų. Palyginti mažai ištirti dulkių debesys stūkso už kelių šimtų šviesmečių nuo Saulės, iškilę aukštai virš mūsų Galaktikos plokštumos. Išsidraikę visoje nuotraukoje, truputį gausiau dešinėje, dulkių debesys atspindi daugialypę Galaktikos žvaigždžių šviesą ir vadinami bendrą šviesos srautą atspindinčiais ūkais.

Paskelbta

Skersės spiralinė galaktika NGC 1672

Yra daug spiralinių galaktikų su skerse per vidurį. Net mūsų gimtoji Galaktika, manoma, turi nedidelę skersę, kaip ir šioje neseniai iš Hablo (Hubble) kosminio teleskopo gautoje nuotraukoje sustingusi skersės spiralinė galaktika NGC 1672. Čia gerai matyti tamsios dulkių juostos, jauni šviesių žydrų žvaigždžių spiečiai, rausvi švytintys (emisiniai) vandenilio dujų ūkai, ilga šviesi skersė per vidurį ir šviesus veiklus branduolys, kuriame, matyt, karaliauja nepaprastai masyvi juodoji bedugnė. Šviesai tenka maždaug 60 milijonų metų keliauti nuo galaktikos NGC 1672 iki kol pasiekia mus Žemėje. Skersės spiralinė galaktika NGC 1672 yra 75 tūkstančių šviesmečių skersmens, ji šviečia Auksinės Žuvies žvaigždyne. Astronomai tiria šią galaktiką, norėdami geriau suprasti, kaip spiralinių vijų skersė įtakoja galaktikos viduryje esančias žvaigždėdaros lysves.

Paskelbta

Galaktika Skraidančiosios Žuvies žvaigždyne

Sudarkyta galaktika NGC 2442 plyti pietų dangaus skliauto Skraidančiosios Žuvies žvaigždyne. Maždaug už 50 milijonų šviesmečių nuo mūsų abi jos spiralinės vijos teka iš gerai matomos centrinės skersės ir suteikia galaktikai grėsmingo kablio pavidalą. Šioje įspūdingoje spalvotoje nuotraukoje gerai matyti ir šviesą sugeriančios dulkių juostos, jaunų žydrųjų žvaigždžių spiečiai ir rausvos žvaigždėdaros sritys, apsupusios gelsvai šviečiančias senųjų žvaigždžių minias. Žvaigždėdaros regionai atrodo tankiau susispietę į šiaurę nukrypusioje (viršutinėje) spiralinėje vijoje. Astronomai spėja, kad galaktika suiro priartėjusi prie mažesnės galaktikos, kuri plyti už šios teleskopinės nuotraukos ribų. Čia vaizdas apima maždaug vieną šeštąją laipsnio arba 150 šviesmečių NGC 2442 tolyje.

Paskelbta

Skersinė spiralinė galaktika M95

Kodėl kai kurios spiralinės galaktikos netoli centro turi žiedą? M95 yra viena artimiausių didelių ir puošnių skersinių spiralinių galaktikų. Šioje nuotraukoje, neseniai darytoje pro Kanados-Prancūzijos-Havajų teleskopą (CFHT) Havajuose, JAV, matyti ilgos spiralinės vijos, supintos iš šviesių žydrųjų žvaigždžių padrikųjų spiečių, tamsių dulkių juostų ir milijardų blausių žvaigždžių išsklaidytos šviesos. Spiralinių vijų viduryje pūpso trumpa skersė. Tačiau dauguma astronomų labiausiai domina šios galaktikos centrą apvijęs žiedas, truputį didesnio skersmens už skersę. Pagal neseniai iš Čandros (Chandra) rentgeno spindulių observatorijos darytas nuotraukas spėjama, kad žiedą supantys rentgeno spinduliai sklinda iš neseniai ten sprogusių supernovų. Taip pat atrasta, kad dėl neseniai atsiradusio dar smarkesnio žiedo švytėjimo kalti ir trumpalaikiai žvaigždėdaros pliūpsniai, nors dar nežinoma, kaip toks žiedas išlieka nesuiręs ilgesnį laikotarpį. Galaktika M95, dar žymima NGC 3351, tęsiasi apie 50 tūkstančių šviesmečių ir gali būti įžiūrima pro nedidelį teleskopą Liūto žvaigždyne.

Paskelbta

Polių žiedo galaktika NGC 2685

Astronomai sutaria, kad NGC 2685 yra polių žiedo galaktika – retas galaktikų tipas, kur dalis žvaigždžių, dujų ir dulkių yra susitelkę į žiedą, statmeną plokščiam galaktikos diskui. Toks keistas derinys gali atsirasti plokščiajai galaktikai atsitiktinai užgrobus kitos galaktikos medžiagą ir jos nuolaužas pavertus besisukančiu žiedu. Visgi, atidžiai tyrinėdami NGC 2685, astronomai mano, kad besisukantis žiedas yra išties senas ir patvarus. Įspūdingoje keistosios galaktikos, dar vadinamos Arp 336 arba Sraigės (Helix) galaktika, nuotraukoje gerai matyti galaktikos diską statmenai pervėręs nedidelis žiedas ir kiti galaktikos grobikės kraštų nelygumai. NGC 2685 yra maždaug 50 tūkstančių šviesmečių skersmens ir nutolusi apie 40 milijonų šviesmečių nuo mūsų Grįžulo Ratų žvaigždyne.