Žyma: Persėjas

Paskelbta

Aktyvi galaktika NGC 1275

Aktyvi galaktika NGC 1275 yra centrinis, vyraujantis didžiulio ir palyginti arti esančio Persėjo galaktikų spiečiaus narys. Ši galaktika – neįtikėtinai galingas rentgeno ir radijo spindulių šaltinis. Į ją krenta visa kita galaktika ir NGC 1275 siurbia nelaimėlės medžiagą, maitindama savo šerdyje tūnančią milžinišką juodąją bedugnę. Šioje įspūdingoje regimosios šviesos nuotraukoje, fotografuotoje iš Hablo (Hubble) kosminio teleskopo, matyti likusios krentančios galaktikos nuolaužos ir švytinčių dujų pluoštai – kai kurie jų net 20 tūkstančių šviesmečių skersmens. Pluoštai tebeskrieja galaktikoje NGC 1275, nors juos turėjo sunaikinti per galaktikų susidūrimą kilusi maišatis. Kaip jiems pavyko išgyventi ir neiširti? Neseni astronomų tyrimai parodė, kad dėl juodosios bedugnės aktyvumo iš galaktikos centro išspjautiems dariniams suirti neleidžia magnetiniai laukai. Jeigu norite pamatyti, kaip šis Hablo kosminio teleskopo darytas vaizdas atrodo kartu ir su rentgeno spindulių vaizdu, fotografuotu iš Čandros (Chandra) observatorijos, ir su radijo spindulių – gautu iš Didžiojo Masyvo (Very Large Array), užslinkite pelę ant nuotraukos arba spauskite čia. Sudėtiniame vaizde rentgeno spinduliai išryškina karštų dujų apvalkalą , supantį galaktikos centrą, o radijo spinduliai – milžiniškus burbulų pavidalus. Dar vaidinama Persėjo A, galaktika NGC 1275 tęsiasi daugiau negu 100 tūkstančių šviesmečių ir yra už maždaug 230 milijonų šviesmečių nuo Žemės.

Paskelbta

Kometa virš Kalifornijos

Blėstanti Holmso (Holmes) kometa vis dar puošia šiaurinį dangaus pusrutulį, o šioje spalvingoje nuotraukoje, fotografuotoje kovo 4 d. – pūpso viršuje. Apačioje jai nenusileidžia ryškumu rausvasis ūkas NGC 1499, dar vadinamas Kalifornijos ūku, kadangi vaizduotės nestokojantiems žemiečiams primena Šiaurės Amerikos vakarinės pakrantės kontūrus. Žinoma, visai atsitiktinai du kosminiai debesys vienoje nuotraukoje atsidūrė šalimais ir atrodo tarsi esantys panašaus dydžio. Iš tikrųjų Kalifornijos ūkas yra apie 100 šviesmečių skersmens ir tvyro mūsų Galaktikos Oriono vijoje, nutolęs maždaug 1500 šviesmečių nuo Žemės. O Holmso kometa – vos 20 šviesos sekundžių dydžio – skrieja per Saulės sistemą už 25 šviesos minučių, tolėliau Marso orbitos. Kometos dujinės skraistės (komos) molekulės šviečia (fluorescuoja) saulės šviesoje. O Kalifornijos ūkas švyti dėl gausybės vandenilio atomų, kurie atgal prisijungdami prarastus, dažniausiai ultravioletinės žvaigždžių šviesos išmuštus (tai vadinama jonizacija), elektronus išspinduliuoja šviesą. Elektronus išmuša didelės energijos šviesa iš ryškios žvaigždės ūko apačioje – Persėjo ξ (Persėjo ksi).

Paskelbta

Dulkėtasis NGC 1333

Dulkėtasis ūkas NGC 1333 regimojoje šviesoje matomas kaip atspindžio ūkas – nežemiškų žydrų atspalvių, kuriuos nulieja nuo dulkių atsispindinti žvaigždžių šviesa. Tačiau ilgesnių – infraraudonųjų – šviesos bangų vaizdas kitoks: dulkės šviečia pačios. Užvedę kompiuterio pelę virš ūko, išvysite ant regimosios šviesos nuotraukos uždėtą, sutartinėmis spalvomis pažymėtą, infraraudonųjų spindulių vaizdą, darytą pro Spitzerio kosminį teleskopą. Skvarbi infraraudonoji nuotrauka atidengia jaunąsias žvaigždes, kurias paprastai slepia jas pagimdę dulkių debesys. Aplinkui ūką verda žalsvų gniužulų ir sruogų – tai naujagimių žvaigždžių tolyn išspjauti kosminės medžiagos pliūpsniai, atsitrenkę į šaltus debesis. Visumoje tokia netvarka erdvėje gali būti labai panaši į tą, kurioje prieš daugiau negu 4,5 milijardus metų susikūrė mūsų Saulė. NGC 1333 yra vos už tūkstančio šviesmečių, Persėjo žvaigždyne.

Paskelbta

Persėjo galaktikų spiečius

Tai – vienas iš didžiausių objektų, kuriuos galima išvysti danguje. Kiekvienas šių miglos gniužulėlių yra galaktika, visos jos kartu – Persėjo spiečius, taip pat ir vienas iš arčiausių galaktikų spiečių. Šios galaktikos matomos blausių mūsų Paukščių Tako Galaktikos žvaigždžių užnugaryje. Netoli spiečiaus centro, maždaug už 250 milijonų šviesmečių nuo mūsų, yra vyraujanti Persėjo spiečiaus galaktika NGC 1275, čia matoma truputį kairiau nuo centro. Milžiniškas rentgeno ir radijo spindulių šaltinis, galaktika NGC 1275, didėja prisijungdama medžiagą iš į ją krentančių dujų debesų ir galaktikų. Persėjo galaktikų spiečius priklauso Žuvų – Persėjo superspiečiui, nusidriekusiam per 15 laipsnių Žemės danguje ir apimančiam virš 1000 galaktikų. Ši nuotrauka apglėbia apie 1,5 milijonų šviesmečių NGC 1275 nuotolyje.

Paskelbta

Rentgeno spinduliai iš Persėjo spiečiaus šerdies

Persėjo spiečiuje sukasi tūkstančiai galaktikų. Jis yra 250 milijonų šviesmečių nuo mūsų – tai vienas masyviausių objektų Visatoje ir ryškiausiai rentgeno spindulius skleidžiantis galaktikų spiečius. Jo šerdyje slypi milžiniška galaktika-kanibalė Persėjo A (NGC 1275), pasisavinanti dujas ir medžiagą tų galaktikų, kurios įkrenta į vidurį. Ši skvarbi rentgeno spindulių nuotrauka iš Čandros (Chandra) observatorijos apima maždaug 300 tūkstančių šviesmečių ties galaktikų spiečiaus šerdimi. Aiškiai matyti rentgeno spinduliai iš galaktikas ryjančios milžinės ir aplinkinės karštos (30 – 70 milijonų laipsnių C°) spiečiaus dujos. Šviesus šaltinis centre yra nepaprastai masyvi juodoji bedugnė pačios Persėjo A galaktikos branduolyje. Mažo tankio sritys, kurios matyti kaip juodos ertmės ar burbulai, manoma susidarė dėl pasikartojančių juodosios bedugnės energijos prasiveržimų. Energijos protrūkiai sukelia slėgio bangas – kosminių dydžių garso bangas – kurios plinta per karštas, rentgeno spindulius skleidžiančias bangas. Melsvai žalsvos sruogos virš centro šioje dirbtinių spalvų nuotraukoje matyt yra rentgeno spindulių šešėlis nuo mažos galaktikos likučių, krentančių į vis augančią Persėjo A.

Paskelbta

Dulkių ūkas NGC 1333

Tarpžvaigždinių dulkių ūkas NGC 1333 regimosios šviesos vaizduose matomas kaip atspindžio ūkas, pasipuošęs žydrais atspalviais, įprastais nuo dulkių atsispindinčiai žvaigždžių šviesai. Tačiau ilgųjų infraraudonųjų spindulių šviesoje tarpžvaigždinės dulkės švyti pačios. Šioje dirbtinių spalvų Spitzerio (Spitzer) kosminio teleskopo nuotraukoje šis švytėjimas nuspalvintas raudonai. Skvarbi infraraudonoji nuotrauka parodo ir jaunas žvaigždes, kurias paprastai slepia jas sukūrę dulkių debesys. Aplinkui pasklidę, iškart krentantys į akis žali ruožai ir dėmės – tai jaunųjų žvaigždžių kosminių pliūpsniai, imantys švytėti, kai juos išspjauna į šaltą debesų medžiagą. Visa ši netvarka manoma primena tą aplinką, kurioje prieš daugiau nei keturis su puse milijardų metų gimė mūsų Saulė. NGC 1333 yra vos už tūkstančio šviesmečių nuo mūsų, Persėjo (liet. Kūlėjų ir Spragilo) žvaigždyne.

Paskelbta

Neįprasti dujų pluoštai aplink galaktiką NGC 1275

Iš kur atsirado galaktiką NGC 1275 supantys neįprasti dujų pluoštai? Niekas iki šiol nežino. NGC 1275 yra centrinė didžiausia galaktika Persėjo galaktikų spiečiuje, kurio gausybę narių galite išvysti šioje nuotraukoje. Regimojoje šviesoje matoma, kad NGC 1275 yra dvi įspūdingai susidūrusios galaktikos. Ir galaktika, ir visas spiečius yra stiprus radijo spindulių šaltinis. Neįprastuose dujų pluoštuose esantis vandenilis skleidžia tam tikro ilgio šviesos bangas, čia dirbtinai nuspalvintas rausvai. Gali būti, kad pluoštai atsirado dėl dviejų galaktikų susidūrimo, arba dėl galaktikos centrinės juodosios bedugnės sąveikos su spiečiaus tarpgalaktinėje erdvėje sklandančiomis dujomis. NGC 1275 driekiasi apie 100 tūkstančių šviesmečių ir yra maždaug už 230 milijonų šviemečių Persėjo žvaigždyne.