Paskelbta

Smaragdinis Toro Šalmas

Šis sparnuotą šalmą primenantis kosminis debesis paprastai vadinamas Toro Šalmu. Toks – maždaug 30 šviesmečių skersmens – galvos apdangalas būtų ne per menkas net ir Torui – skandinavų griaustinio dievui. Iš tiesų tai – tarpžvaigždinis burbulas, išpūstas smarkių žvaigždinių vėjų, kurie lekia nuo beveik pačiame centre įsitaisiusios, šviesios, masyvios žvaigždės ir šluoja šalimais stūksantį molekulinį debesį. Audringoji žvaigždė, dar vadinama Volfo-Rajė žvaigžde, yra nepaprastai karšta milžinė, išgyvenanti trumpą – virsmo į supernovą – vystymosi etapą. Astronomų kataloguose žymimas NGC 2359, Toro Šalmo ūkas yra už maždaug 15 tūkstančių šviesmečių nuo mūsų, Šuns žvaigždyne. Šioje raiškioje nuotraukoje ypač gerai matyti įspūdingi ūko pluoštai ir tarsi smaragdai žėrintys, smarkiai švytintys deguonies atomai dujų debesyse.

Paskelbta

„Pasiuntinys“ skrieja pro Merkurijų

Prieš dvi dienas erdvėlaivis „Pasiuntinys“ (MESSENGER, Mercury Surface, Space Environment, Geochemistry and Ranging probe) tapo antruoju laivu žmonijos istorijoje, praskriejusiu pro Merkurijų. Pirmasis šią planetą, arčiausiai Saulės sukančią ratus, aplankė „Jūrininkas 10“ (Mariner 10) prieš daugiau negu 35 metus. Iš „Jūrininko 10“ gautos Merkurijaus plotų nuotraukos kėlė gausybę klausimų, o viso paviršiaus erdvėlaivis nufotografuoti negalėjo. Todėl dar daug apie šią planetą, lietuvių vadintą Saulės dukra Vaivora, yra nežinoma. Šią savaitę „Pasiuntinys“ pro Merkurijų pralėkė pirmą iš trijų numatytų kartų. Per kitus kelis metus erdvėlaivis dar du kartus apsuks aplink mįslingąją planetą, kol galiausiai 2011 m. ims ridentis Merkurijaus orbitoje – šiuo metu „Pasiuntinys“ skrieja per greitai, kad jį pagautų planetos trauka ir sulaikytų orbitoje. Prieš dvi dienas iš „Pasiuntinio“ fotografuotoje nuotraukoje matyti ta Merkurijaus dalis, kurios taip smulkiai dar niekas anksčiau nebuvo fotografavęs. Šiomis dienomis tikimasi gauti dar daugiau raiškių planetos vaizdų. Manoma, kad iš erdvėlaivio gaunami duomenys padės astronomams aiškiau suprasti, kaip susidarė Merkurijaus paviršius ir kodėl jis toks tankus.

Paskelbta

Šiaurės pašvaistė tolumoje

Kai kurias šiaurės pašvaistes galima išvysti tik nufotografuotas. Vadinamos neregimosiomis, jos per blausios, kad būtų matomos paprasta žmogaus akimi. Taip yra todėl, kad žmogaus akis renka šviesos kvantus vos dalį sekundės, o fotoaparato užraktas gali likti atidarytas ir gaudyti šviesą beveik neribotą laiką. Todėl fotografuojant įspūdingą kraštovaizdį virš Džuno (Juneau), Aliaskos sostinės (JAV), pavyko įamžinti ir žalią neregimąją šiaurės pašvaistę virš horizonto. Pašvaistes sukelia energiją nešančios dalelės iš Saulės, smūgiuodamos magnetinį Žemės lauką. Dėl to atsirandančios didelės energijos dalelės, tokios kaip elektronai ir protonai, lyja žemyn planetos polių srityse ir krenta į atmosferą. Jų paveiktos oro molekulės laikinai netenka elektronų. O tuomet, kai šiuos elektronus vėl prisijungia tarp jų besimaišantis deguonis, molekulės ima švytėti žalsvai. Apskritai šiaurės pašvaistės būna įvairių pavidalų ir spalvų.

Paskelbta

Sietyno žvaigždžių spiečius

Turbūt pats žymiausias žvaigždžių spiečius danguje yra Sietynas, be žiūronų įžiūrimas net ir dirbtinių miesto šviesų užterštame danguje. Dar vadinamas Plejadėmis ar Septyniomis Sesutėmis ir žymimas M45, Sietynas yra vienas iš šviesiausių ir artimiausių padrikųjų žvaigždžių spiečių. Maždaug 400 šviesmečių nuo mūsų nutolusiame Sietyne yra apie 3000 žvaigždžių, vos 13 šviesmečių skersmens plote. Šioje nuotraukoje gerai matyti žydri atspindžio ūkai, supantys šviesiąsias spiečiaus žvaigždes. Sietyne rastos ir nedidelės masės, blyškios rudosios nykštukės.

Paskelbta

Paukščių Takas

Fotografas Laris Landolfis (Larry Landolfi) – įkvėptas naktinio dangaus ir kelionės į Deivio fortą (Fort Davis) Teksase, kur įsikūrusi Makdonaldo (McDonald) observatorija – įamžino šį kvapą gniaužiantį vaizdą. Sudėtiniame vaizde atrodo, tarsi smėlėtas kelias nusidriekia aukštyn į dangų, virsdamas Paukščių Taku. Mūsų Galaktikos plokštumos pjūvis, senų senovėje pavadintas Paukščių Taku, kitų tautų – Pieno Taku (lotyniškai Via Lactea – pieno takas), iš tiesų primena šviesų, tarsi pienu nulietą taką, kuriuo seka paukščiai, skrisdami žiemoti į pietus. Pats žodis galaktika yra kilęs iš graikų kalbos žodžio γαλαξίας (galaxias) – pieno, pieniškas. Paukščių Takas gerai matomas naktį be Mėnulio, žemiečių šviesų neužterštose vietovėse, nors ir ne toks spalvotas, kaip šioje nuotraukoje. Ši dangaus juosta švyti susiliejus šviesai iš gausybės žvaigždžių, susikaupusių apie Galaktikos plokštumą, tačiau jos per daug toli ir per blausios, kad būtų galima išskirti po vieną. Išsklaidytą žvaigždžių šviesą raižo tamsūs, regimajai šviesai nepralaidūs, galaktinių dulkių debesų ruožai. 17 a. pradžioje Galilėjas Galilėjus, nutaikęs savo teleskopą į Paukščių Taką, paskelbė, kad tai – gausybės žvaigždžių sankaupa.

Paskelbta

Pelikano ūko dalis IC 5067

Šioje nuotraukoje skaisčiai žėri emisinio ūko pakraštys, astronomų žymimas IC 5067 . Ši kauburiuota didesnio emisinio ūko, praminto Pelikano ūku, atkarpa tęsiasi apie 10 šviesmečių, apliejanti kosminio didžiasnapio paukščio galvą ir kaklą. Vaizdas sudėtas iš nuotraukų, fotografuotų pro siaurus filtrus, praleidžiančius tam tikro bangos ilgio šviesą, dar kitaip vadinamas emisines linijas, spinduliuojamas skirtingų medžiagų atomų. Nuotraukos nuspalvotos sutartinėmis spalvomis, tradiciškai naudojamomis žymėti iš Hablo (Hubble) kosminio teleskopo gautiems žvaigždėdaros plotų vaizdams. Gausybė pasakiškų tamsių pamėklių šioje pusės laipsnio pločio iškarpoje – tai šalti dujų ir dulkių debesys, išdraskyti vėjų ir radiacijos iš karštų, masyvių žvaigždžių. Jeigu atidžiau pažiūrėtumėte į didesnės raiškos nuotrauką, debesų tumuluose galėtumėte išvysti aiškių užuominų apie naujai užgimusias žvaigždes. Pelikano ūkas, žymimas IC 5070, yra maždaug už 2 tūkstančių šviesmečių. Jį galite rasti į šiaurės rytus šalia ryškiojo Denebo, aukštai skriejančios Gulbės žvaigždyne.

Paskelbta

Dramblio Straublio ūkas IC 1396 viduje

Tarsi iliustracija iš Radjardo Kiplingo knygų, Dramblio Straublio ūkas rangosi po emisinį ūką ir jaunų žvaigždžių spiečių sudėtinio IC 1396 ūko viduje, toli danguje, Cefėjo žvaigždyne. Tik šio kosminio dramblio straublys yra daugiau negu 20 šviesmečių ilgio. Ši sutartinių spalvų nuotrauka gauta pro siaurus šviesos bangų filtrus, praleidžiančius vandenilio (nuspalvinto žalsvai), sieros (rausvai) ir deguonies (melsvo) atomų skleidžiamas bangas. Sudėtinėje nuotraukoje matyti ryškūs šaltų tarpžvaigždinių dulkių ir dujų telkinių pakraščiai. Į juos įsirausę tamsūs, garbanoti debesys slepia šviežią žaliavą žvaigždėdarai ir prožvaigždes , susisupusias į regimajai šviesai nepermatomas kosmines dulkes. Beveik už 3 tūkstančių šviesmečių nuo mūsų palyginti blausus sudėtinis ūkas IC 1396 plyti išsidriekęs per maždaug 5 dangaus skliauto laipsnius. Čia matote lopinėlį apie pusę laipsnio skersmens, maždaug Mėnulio pilnaties dydžio.

Paskelbta

Vis dėlto sena galaktika I Cvikis 18

Ar labai sena ši galaktika? Galaktika kairėje, I Cvikis 18 (I Zwicky 18) – pavadinta pirmą kartą ją nufotografavusio šveicarų astronomo Frico Cvikio (Fritz Zwicky) garbei – kartą jau buvo palaikyta viena jauniausių žmonijai žinomų galaktikų, kadangi jos ryškiosioms žvaigždėms tėra vos 500 milijonų metų. Galaktika įdomi ir tuo, kad atrodo tarsi ankstyvojoje Visatoje besikurianti galaktika , tačiau skrieja neįtikėtinai arti, vos už 59 milijonų šviesmečių, apsupta gerokai garbingesnio amžiaus galaktikų. Tačiau neseniai iš Hablo kosminio teleskopo gauti paslaptingosios I Cvikis 18 vaizdai padėjo įminti šią galaktikos mįslę. Astronomai joje rado senų blausių žvaigždžių sankaupas, susimaišiusias su gausybe ryškių žvaigždžių grupelių. Todėl dabar manoma, kad I Cvikis 18 yra tokia pat sena, kaip ir kaimynės, maždaug 10 milijardų metų amžiaus, tačiau joje palyginti neseniai užsiplieskė galingas žvaigždėdaros pliūpsnis, sukūręs ir gausybę naujų žvaigždžių. Gali būti, kad tokią smarkią žvaigždėdarą įžiebė pakitusi gravitacija iš mažojo pakeleivio – dešinėje pakibusios galaktikėlės.

Paskelbta

SN 2005ap – šviesiausia žinoma supernova

Iš kur toks didžiulis sprogimas? Supernovos sprogimas buvo toks šviesus, kad pro nedidelį teleskopą galėjo būti matomas net iš už 5 milijardų šviesmečių, kur raudonasis poslinkis siekia 0,28. Išspinduliuota tam tikros spalvos (bangos ilgio) šviesa rodo, kad SN 2005ap buvo II tipo supernova – sprogstanti tada, kai milžiniškos masės žvaigždės gelmėse (šerdyje ar aplink ją) ima lydytis ir kauptis sunkieji elementai. II tipo supernovos gali būti galingesnės už savo pusseseres Ia tipo supernovas, tačiau šiuo metu jų stebėjimai nėra labai naudingi, kadangi astronomai iki galo nežino, kaip tiksliai susikuria jų sprogimams būdinga šviesa. Todėl kaimyninių galaktikų nuotoliai tikslinami pagal mažiau šviesias Ia tipo supernovas. Jeigu astronomams pavyktų geriau suprasti II tipo supernovas, jie galėtų dar tolimesniais atstumais tirti Visatą ir keistosios tamsiosios energijos, kuri vyrauja dabartinėje Visatoje, pastovumą. Čia, dešinėje, matote šviesiąją supernovą SN 2005ap, o kairėje – mažiau negu prieš tris mėnesius fotografuotą tą pačią erdvės dalį, kur tada dar nešvietė jokia sprogusi žvaigždė.

Paskelbta

Šimtalapė galaktika NGC 474

Kas atsitiko galaktikai NGC 474? Gausybė neįprastų, daugialypių, švytinčių sluoksnių nustebino astronomus, nes mažiau skvarbesnėse nuotraukose šių elipsinės galaktikos keistenybių nebuvo matyti. Apvalkalų kilmė iki šiol nežinoma, tačiau gali būti, kad tai uodegos , likusios iš gausybės mažesnių galaktikėlių, susiurbtų per paskutinį milijardą metų. Nors taip pat gali būti, kad apvalkalai susikūrę panašiai kaip ratilai vandens paviršiuje – užsitęsęs susidūrimas su spiraline galaktika NGC 474 dešinėje sukėlė tankio bangas, vilnijančias per milžinišką galaktiką. Kad ir kokia būtų apvalkalų kilmė, žvelgdami į šią nuotrauką vis daugiau astronomų ima sutarti, kad, matyt, daugumos didžiųjų galaktikų išoriniai sluoksniai nėra vienalyčiai – bet daugialypiai ir daugiasluoksniai dėl dažnų sąveikų ir mažesnių kaimyninių galaktikų įsiliejimų. Mūsų Galaktikos vainikas irgi yra vienas iš tokių šimtalapių raizginių. NGC 474 tęsiasi apie 250 tūkstančių šviesmečių ir yra maždaug už 100 milijonų šviesmečių Žuvų žvaigždyno plotuose.