Paskelbta

Auksinio chaoso atodangos

Iš pirmo žvilgsnio šie melsvi banguojantys šešėliai atrodo tarsi vandenyno bangos. Tačiau šioje sutartinių spalvų nuotraukoje iš tikrųjų matyti sluoksniuotos uolienų atodangos Auksiniame chaose (Aureum Chaos), Marse. Chaosu astrogeologijoje vadinamas toks kosminio kūno paviršius, kur vienoje vietoje susimaišę skirtingi paviršiaus dariniai: kalvagūbriai, properšos ir lygumos. Nuotrauka gauta su HiRISE kamera, įtaisyta Marso žvalgymo orbitiniame erdvėlaivyje (MRO, Mars Reconnaissance Orbiter). HiRISE – mokslinis eksperimentas, didelės skyros vaizdams gauti (High Resolution Imaging Science Experiment). Visas Auksinis chaosas – tai erozijos nuniokotų plotų maišatis Marinerio slėnių begalinių kanjonų rytinėje dalyje. Čia skirtingus atodangų sluoksnius suklojo dulkės ir ugnikalnių pelenai, nubirę iš atmosferos, marsietiškų vėjų suneštas smėlis ir senųjų ežerų dugne nusėdusios sąnašos. Šis priartintas vaizdas (tikromis spalvomis būtų rausvas) apima maždaug 4 kilometrus paviršiaus – tiek, kiek lygia žeme galite nužygiuoti mažiau negu per valandą.

Paskelbta

Į pietus nuo Šienpjovių ūko

Kvapą gniaužiančią ūkų ir žvaigždžių saują galite išvysti maždaug už 2 skliauto laipsnių į pietus nuo garsiojo Didžiojo Šienpjovių (Oriono) žvaigždėdaros ūko. Čia gausu jaunų, didelės energijos žvaigždžių, spjaudančių žvaigždinės medžiagos pliūpsnius. Jie šimtų kilometrų per sekundę greičiu skrodžia aplinkui tvyrančias dujas, dulkes ir smūgiuodami ten palieka švytinčias gniūžtes, vadinamas Herbigo ir Haro objektais. Įspūdinga nedidukė sruoga pačiame nuotraukos centre, kataloguose žymima HH 222, astronomų yra praminta Krioklio ūku. Žemiau jo tikrai pastebėsite HH 401 kūgį. O ryškus žydras ūkas truputį į kairę, apačioje, yra NGC 1999 – dulkių kupinas debesis, atspindintis jame įstrigusios kintamosios žvaigždės šviesą. Šis vaizdas maždaug 1500 šviesmečių atstumu apima daugiau negu 30 šviesmečių skersmens dalį Šienpjovių (Oriono) molekulinio debesies pakraščiuose.

Paskelbta

30 tūkstančių kilometrų virš Encelado

Kaip atrodo ledo geizeriais nusėtas Saturno palydovo Encelado paviršius? Mokslininkai trokšdami tai sužinoti Kasinio (Cassini) erdvėlaivį-robotą, šiuo metu skriejantį aplink žieduotąjį Saturną, nukreipė link palydovo, kad praskrietų virš jo ir net nusitaikytų pralėkti tiesiai virš vienos iš ledo čiurkšlių . Arčiausiai Kasinis virš Encelado yra praskriejęs vos 52 kilometrų atstumu. Ši nuotrauka buvo fotografuota iš maždaug 30 tūkstančių kilometrų atstumo. Čia, šiaurinėje palydovo pusėje, matyti mažiausiai du paviršiaus tipai. Pirmasis – tai krateriais nusėta žemė – net gausiau negu Encelado pietų poliaus apylinkėse. Antrajam paviršiaus tipui būdinga mažai kraterių, tačiau daugybė gūbrių ir griovų, kurias manoma sukūrė tektoniniai paviršiaus poslinkiai. Kitų planetų geologai (egzogeologai) šiuo metu tiria šią ir kitas iš Kasinio skrydžio praėjusį trečiadienį gautas nuotraukas, norėdami perprasti įvairiarūšį palydovo paviršių, keistuosius ledo geizerius ir tikėtiną galimybę gyvybei atsirasti ir išlikti. Suplanuota dar ne mažiau devynių Kasinio skrydžių pro Enceladą, vienas iš jų šį spalį ypač arti paviršiaus – vos 25 kilometrai.

Paskelbta

Kitoks galaktikos M104 vaizdas iš Hablo teleskopo

Įspūdingoji spiralinė galaktika M104 į mus atsisukusi beveik briauna, todėl gerai matyti platus šviesą sugeriančių dulkių žiedas. Regimosios šviesos nuotraukose kosminių dulkių ruožai, ratilais pūpsantys šviesių žvaigždžių vandenyne, Žemės gyventojams primena kepurę, todėl šią milžinę astronomai praminė Sombrero galaktika . Čia matote kitokį žymiosios galaktikos vaizdą, sudėtą iš archyvuose saugotų, Hablo (Hubble) kosminiu teleskopu fotografuotų vaizdų. Mokslininkų sukurtas naujas vaizdų apdorojimo metodas išryškino akinančioje galaktikos šviesoje pranykstančias detales. Todėl jos gilumoje irgi galite išvysti aplink branduolį ratais apsivijusias dulkių juostas. Nutolusi 28 milijonus šviesmečių nuo mūsų, maždaug 50 tūkstančių šviesmečių skersmens M104 yra viena didžiausių galaktikų pietiniame Mergelės galaktikų spiečiaus pakraštyje.

Paskelbta

Kometa virš Kalifornijos

Blėstanti Holmso (Holmes) kometa vis dar puošia šiaurinį dangaus pusrutulį, o šioje spalvingoje nuotraukoje, fotografuotoje kovo 4 d. – pūpso viršuje. Apačioje jai nenusileidžia ryškumu rausvasis ūkas NGC 1499, dar vadinamas Kalifornijos ūku, kadangi vaizduotės nestokojantiems žemiečiams primena Šiaurės Amerikos vakarinės pakrantės kontūrus. Žinoma, visai atsitiktinai du kosminiai debesys vienoje nuotraukoje atsidūrė šalimais ir atrodo tarsi esantys panašaus dydžio. Iš tikrųjų Kalifornijos ūkas yra apie 100 šviesmečių skersmens ir tvyro mūsų Galaktikos Oriono vijoje, nutolęs maždaug 1500 šviesmečių nuo Žemės. O Holmso kometa – vos 20 šviesos sekundžių dydžio – skrieja per Saulės sistemą už 25 šviesos minučių, tolėliau Marso orbitos. Kometos dujinės skraistės (komos) molekulės šviečia (fluorescuoja) saulės šviesoje. O Kalifornijos ūkas švyti dėl gausybės vandenilio atomų, kurie atgal prisijungdami prarastus, dažniausiai ultravioletinės žvaigždžių šviesos išmuštus (tai vadinama jonizacija), elektronus išspinduliuoja šviesą. Elektronus išmuša didelės energijos šviesa iš ryškios žvaigždės ūko apačioje – Persėjo ξ (Persėjo ksi).

Paskelbta

Burių supernovos liekana

Šį įspūdingą įvairialypį dangaus lopinėlį kerta mūsų galaktikos plokštuma. 16 dangaus laipsnių pločio vaizdas tarsi mozaika sudėtas iš 30 kadrų, kurių centre – Burių žvaigždyno šiaurės vakarų pakraštyje išsidraikiusi supernovos liekana. Tai visa, kas liko iš susprogusios masyvios žvaigždės išorinių sluoksnių. Supernovos sprogimo šviesa pasiekė Žemę maždaug prieš 11 tūkstančių metų. Kosminė katastrofa erdvėje paliko ne tik smūgio bangos suspaustų švytinčių dujų draiskanas, bet ir neįtikėtinai tankų, smarkiai besisukantį žvaigždės branduolį – Burių pulsarą. Maždaug už 800 šviesmečių nuo mūsų išsikerojusi Burių supernovos liekana, tikėtina, yra panėrusi į dar didesnę ir senesnę kitos supernovos liekaną – Gamo ūką . Šioje plačiakampėje sudėtinėje nuotraukoje galite išvysti ir kitus ūkus – emisinius ir atspindžio, o taip pat žvaigždžių spiečius ir puošnųjį Pieštuko ūką.

Paskelbta

Tarptautinė kosminė stotis ir vėl plečiasi

Tvarkoma Tarptautinė kosminė stotis ir vėl pakeitė išvaizdą. Praeitą mėnesį stotį aplankė kosminė orbitinė šaudyklė (šatlas) „Atlantida“ (Atlantis) pristatydama papildomų dalių, tarp kurių – Kolumbo mokslinė laboratorija. Grįždama atgal į Žemę „Atlantidos“ komanda nufotografavo šią nuotrauką, kurioje puikiai matyti visoje didybėje išsikerojusios saulės baterijų plokštės. Peržvelgę senesnes ir dabartines stoties nuotraukas galite palyginti, kaip atokiausia žmonijos gyvenamoji vieta plėtėsi per kelerius pastaruosius metus. Taip pat čia matote daugybę įvairių stoties modulių, ranką-robotę ir atsargų laivą. Tarptautinė kosminė stotis pradėta statyti 1998 m.

Paskelbta

NGC 6334 – Katės Pėdutės ūkas

Ūkai garsėja tuo, kad dažnai primena mums pažįstamus žemiškus dalykus, o katės – kad nuolat papuola į bėdas. Tačiau vargiai atrastume tą katę, kuri įmynė Katės Pėdutės ūką Skorpiono žvaigždyne. Už penkių su puse tūkstančio šviesmečių šis emisinis ūkas švyti rausvai dėl gausybės jonizuotų vandenilio atomų. Jis dar vadinamas ir Lokio Letenos ūku, o kataloguose žymimas NGC 6334. Ten per kelis paskutinius milijonus metų gimė žvaigždžių, dešimt kartų didesnės masės už mūsų Saulę. Šioje nuotraukoje – Katės Pėdutės vaizdas fotografuotas iš Meijolo (Mayall) 4 metrų skersmens teleskopo ant Kito viršukalnės (Kitt Peak) Arizonoje, JAV.

Paskelbta

Atšylančios smėlio kopos Marse

Kas šie keisti pavidalai Marse? Atšylančios smėlio kopos. Šiauriniame Marso pusrutulyje prabudo pavasaris ir smėlio kopų įšalas netoli poliaus, kaip ir šioje nuotraukoje, ėmė tirpti. Anglies dvideginio ir vandens ledas retoje atmosferoje iškart virsta garais (sublimuoja). Plonesni ledo sluoksniai tirpsta pirmi, atidengdami smėlį, kurio tamsesni plotai sugeria saulės šviesą ir dar labiau pagreitina atšilimą. Atsiranda ir smėlio versmių , trykštančių iš po tirpstančio ledo ir nujuodinančių kopas. Iki vasaros tamsios dėmės išplis po visą smėlyną. Marso šiaurės ašigalis apsuptas daugybės panašių kalvotųjų dykumų, kuriose išsibarsčiusias keistas, lenktas kopas dailina niekada nenurimstantys marsiečių vėjai.

Paskelbta

NGC 4676 – kai susigrumia Pelės

Dvi didžiulės galaktikos stumiasi viena nuo kitos. Dėl savo ilgų uodegų pramintos Pelėmis, spiralinės galaktikos kartą jau yra prasiskverbusios viena pro kitą. Greičiausiai jos dar ne vieną kartą susidurs, kol galų gale susijungs. Ilgas uodegas ištęsė santykinis gravitacinių jėgų skirtumas tarp suartėjusių ir atitolusių abiejų galaktikų dalių. Kadangi atstumai yra išties milžiniški, tokios kosminės sąveikos vyksta labai lėtai – šimtus milijonų metų. NGC 4676 yra už maždaug 300 milijonų šviesmečių Berenikės Garbanų žvaigždyne ir tikėtina priklauso Berenikės Garbanų galaktikų spiečiui. Ši nuotrauka fotografuota su Hablo (Hubble) kosminio teleskopo patobulinta tyrimų kamera (Advanced Camera for Surveys), kuri yra itin jautri ir geba fotografuoti nuotraukas didesniu kampu už ankstesnes teleskopo kameras. Patobulintos tyrimų kameros jautrumas leido pagauti net ir toli tolumoje už Pelių skriejančias galaktikas, atsitiktinai išsibarsčiusias šiame kadre.