Paskelbta

Dangus ir pilis

Kol Maknoto (McNaught) kometa karaliavo pietiniame dangaus skliaute, praeitos savaitės Mėnulio ir Veneros susitikimą galėjo stebėti abiejų planetos pusrutulių gyventojai. Du žymieji dangaus šviesuliai nufotografuoti šioje įspūdingoje nuotraukoje praeitą šeštadienį virš Almodovaro miestelio, netoli Kordobos, pietinėje Ispanijoje. Šviesioji Venera ir liaunas Mėnulio pjautuvas atrodo žvelgiantys į mažą miestelį, šalimais šviesų užlietos Almodovaro pilies. Didingoji pilis buvo pradėta statyti 8-ajame amžiuje, kaip viena iš Romos strateginių taškų, 20-ajame amžiuje restauruota.

Paskelbta

Kometa virš Krokuvos

Šviesioji Maknoto kometa (McNaught arba C/2006 P1) puošė sutemų dangų šią savaitę. Daug kas ją matė ir kalbėjo susižavėję. Andžejus Savovas (Andrzej Sawow) šią dangaus nuotrauką trečiadienį nufotografavo virš Krokuvos, Lenkijoje, su paprastu skaitmeniu fotoaparatu. Jis sakė, kad „astronomija prasiekiama kiekvienam, kas mėgsta žvalgytis po naktinį dangų. Ir laimei, kartais dangus atlygina savo stebėtojams“. Šiuo metu Maknoto kometa matyti prie pat Saulės. Ją, kartu su Merkurijumi galite stebėti tiesiogiai SOHO erdvėlaivio perduodamuose vaizduose – kitur bus sunku šią uodeguotąją klajūnę išvysti. Tačiau kitą savaitę pietinio Žemės pusrutulio gyventojams pasiseks – Maknoto kometa kils aukščiau ir aukščiau virš horizonto naktiniame pietų skliaute.

Paskelbta

Pakabas

Ar šis Pakabas yra žvaigždžių spiečius? Astronomai beveik visą praeitą šimtmetį ginčijosi, ar šis kosminis pakabas, matomas pro žiūronus, yra gravitacijos susietas padrikasis spiečius, ar tik atsitiktinai toje vietoje mums matomų žvaigždžių grupelė. Danguje šalia viena kitos spindinčių, tačiau nesusijusių žvaigždžių grupės vadinamos asterizmais – tokie yra Didieji Grįžulo Ratai. Tačiau neseniai astronomai Pakabo žvaigždes kiek įmanoma tiksliau išmatavo iš kelių Žemės orbitos aplink Saulę vietų ir nustatė, kad skirtingi kampiniai poslinkiai tikėtina rodo šias žvaigždes esant tiesiog asterizmu. Paprastai žymima kaip Kolinderis 399 (Collinder 399), šviesi Pakabo žvaigždžių grupelė danguje užima daugiau negu Mėnulio pilnaties plotą Laputės žvaigždyne. Dešiniajame nuotraukos krašte matyti padrikasis spiečius NGC 6802.

Paskelbta

Erelio ūkas infraraudonojoje šviesoje

Regimojoje šviesoje visa tai žemiečiams primena erelio pavidalą. Neseniai šį dangaus plotą didžiausia iki šiol skiriamąja geba infraraudonojoje šviesoje nufotografavo orbitoje aplink Žemę skriejantis Spitzerio (Spitzer) kosminis teleskopas. Infraraudonieji spinduliai perskrodžia paprastą regimąją šviesą nepraleidžiančias dulkes, todėl šioje fotografijoje galima pamatyti visą Erelio ūko – žvaigždėdaros ugniakuro erdvėje – daugiasluoksnę didybę. Tris įžymieji stulpai skęsta dulkių tumuluose, kuriuos, manoma, įkaitino supernovos sprogimas. Įkaitintos dulkės skaitmeniniu būdu čia nuspalvintos sutartine rausva spalva. Nuotraukos apačioje kylantis dešimties šviesmečių aukščio stulpas kartais dar vadinamas Erelio ūko Fėja . Erelio emisinis ūkas, žymimas M16, yra maždaug už 6500 šviesmečių nuo mūsų, tęsiasi apie 20 šviesmečių ir jį galima išvysti pro žiūronus Gyvatės Uodegos žvaigždyne.

Paskelbta

Spiečius NGC 602 ir anapus jo

Maždaug už 200 tūkstančių šviesmečių nuo mūsų plyti Galaktikos palydovė – Mažasis Magelano Debesis. Jo pakraščiuose kabo jaunas, 5 milijonų metų amžiaus žvaigždžių spiečius NGC 602. Apsuptas gimtųjų dujų ir dulkių, spiečius čia matyti nufotografuotas pro Hablo (Hubble) kosminį teleskopą. Pasakiški gūbriai ir iššluotas erdvės plotas leidžia manyti, kad stiprios energijos spinduliai ir smūginės bangos iš NGC 602 masyvių jaunų žvaigždžių ardė dulkių gausią tarpžvaigždinę erdvę ir sukėlė žvaigždėdaros pliūpsnį, tolstantį nuo spiečiaus centro. Mažojo Magelano Debesies atstumu šis vaizdas apima maždaug 200 šviesmečių. Didelės skyros nuotraukoje, kiaurai pro spiečių, matyti kvapą gniaužianti gausybė tolimų galaktikų, skriejančių šimtus milijonų šviesmečių ar dar daugiau anapus NGC 602.

Paskelbta

Maknoto kometa šviesiausia šį dešimtmetį

Netikėtai danguje sužibo šviesiausia šio dešimtmečio kometa. Patys didžiausi optimistai netgi spėja, kad Maknoto (McNaught) kometa, žymima C/2006 P1, gali tapti viena šviesiausių per šimtmetį. Dar kelias dienas pasipuošusi trumpa uodega ir ryškia skraiste kometa bus matoma paprasta akimi netoli Saulės ir arti horizonto, vakariniame arba rytiniame danguje. Šis puikus kometos debesų properšoje vaizdas fotografuotas saulėlydžio metu sausio 7 d. iš Bad Mergenchaimo (Bad Mergentheim), Vokietijos.

Paskelbta

Grįžulo Ratai

Ar matėte jį? Tokį klausimą dažniausiai išgirsite apie patį žinomiausią šiaurinio dangaus skliauto žvaigždyną – Grįžulo Ratus. Tai žvaigždynas, kurį matė ir tikėtina matys dar daugelis žmonių kartų. Grįžulo Ratai (Didieji Grįžulo Ratai) ir Grįžulo Rateliai (Mažieji Grįžulo Ratai) graikų ir kitose kalbose vadinami Didžiosios Lokės ir Mažojo Lokio žvaigždynais. Penkios Grįžulo Ratų žvaigždės erdvėje yra arti viena kitos ir galbūt gimė beveik tuo pačiu metu. Sujungę dvi Grįžulo Ratų žvaigždes Meraką ir Dubhę ir pratęsę liniją dar penkis kartus, pasieksite Šiaurinę žvaigždę Grįžulo Ratelių „ienų“ gale. Žvaigždžių judėjimas po truputį pakeis Grįžulo Ratų išvaizdą per šimtą tūkstančių metų.

Paskelbta

Dvidešimt pilnačių

Šios nakties pilnaties proga, pirmosios 2007-aisiais metais, pateikiame šias dvidešimt nuotraukų. Pradedant nuo viršutinės kairiosios iki apatinės dešiniosios nuotraukos išrikiuoti mūsų planetos palydovo vaizdai, fotografuoti kiekvieną pilnatį nuo 2005 m. gegužės iki 2006 m. gruodžio. Pilnatys čia išrikiuotos to paties mastelio, taigi skirtingi Mėnulio dydžiai yra tikri – palyginkite pvz. 2006 m. pradžios ir pabaigos nuotraukas. Nors kartais žmonėms atrodo, kad Mėnulis padidėja būdamas arti horizonto, tačiau iš tikrųjų palydovo, skriejančio nevisai apskrita orbita, dydžiai skiriasi priklausomai nuo jo atstumo iki Žemės. Geriau įsižiūrėjus galima išvysti ir Mėnulio svyravimą, vadinamą libracija – tai yra tai, kad Mėnulis ne visada mums atsukęs tą pačią savo rutulio pusę.

Paskelbta

Šviesa iš pirmųjų žvaigždžių

Kaip atrodė pirmosios žvaigždės? Niekas iki šiol nežino. Mūsų Saulė yra ne iš pirmosios kartos žvaigždžių. Ir net ne iš antrosios. Pirmosios žvaigždės, manoma, gimė prieš maždaug 13 milijardų metų. Tačiau giliojo kosmoso tyrimai pro Spitzerio (Spitzer) kosminį teleskopą infraraudonojoje šviesoje leido aptikti išsklaidytąją šviesą, kuri gali būti sklinda nuo pirmosios kartos žvaigždžių, šimtus kartų masyvesnių už Saulę. Šioje nuotraukoje nufotografuota pirmųjų žvaigždžių kažkada išspinduliuota šviesa, dabar virtusi infraraudonaisiais foniniais spinduliais. Ten kur ryškios dėmės, tikėtina, buvo jų spiečiai. Pilki lopai – iškirptos nuotraukos vietos, kuriose šviečia mūsų Galaktikos žvaigždės.

Paskelbta

Raganos Šluota

Prieš dešimt tūkstančių metų, dar iki rašytinės žmonijos istorijos pradžios, naktiniame danguje staiga sužibo naujas įspūdingas šviesulys, išblėsęs per kelias savaites. Dabar mes žinome, kad tai buvo sprogusi žvaigždė (supernova), sukūrusi spalvingą besiplečiantį debesį, pavadintą Skraistės ūku (liet dar vadinamą Tinklo ūku). Šioje nuotraukoje matyti vakarinis Skraistės ūko kraštas, žymimas NGC 6960 ir pramintas Raganos Šluotos ūku. Tokiomis spalvomis šėlstančios dujos nušvinta susidurdamos su aplinkinėmis dujomis. Ši supernovos liekana plyti maždaug už 1400 šviesmečių, Gulbės žvaigždyne. Pati Raganos Šluota žemiečių dangaus skliaute nutįsusi per plotą, ilgesnį negu trys išsirikiavusios Mėnulio pilnatys. Čia spindinti šviesi žvaigždė Gulbės 52 matoma ir paprasta akimi tamsiame danguje, tačiau ji nesusijusi su senąja supernova.