Paskelbta

Saturno palydovo Titano ežerai

Kodėl kai kurios Titano paviršiaus sritys atspindi tik labai nedidelę radiolokatoriaus siunčiamų signalų dalį? Įtikinamiausias paaiškinimas – ten tyvuliuoja ežerai, tikėtina, iš skysto metano. Radiolokatoriaus signalus, gautus iš praeitų metų liepą pro šalį skriejusio Kasinio (Cassini) automatinio erdvėlaivio, mokslininkai pavertę vaizdais sudėjo į šį Titano srities šiaurėje žemėlapį. Didžiausio Saturno palydovo Titano debesimis užklotas paviršius čia pažymėtas sutartinėmis spalvomis. Apie 150 km plotį apimančiame žemėlapyje tamsuoja tos vietos, kurios atspindi palyginti nedaug radiolokatoriaus siunčiamų signalų. Tokios nuotraukos kaip ši liudija, kad šiuo metu be mūsų planetos žinome tik dar vieną kosminį kūną Saulės sistemoje – Titaną – kurio paviršiuje randama skysčių. Mokslininkai ir toliau tirs Titaną, spėjimus apie metano ežerus bandydami patvirtinti santykine vėjo įtaka, naudodamiesi progomis, kai Kasinio automatinis erdvėlaivis skries pro šalį.

Paskelbta

Saulės audros

Kas atsitiko mūsų Saulei? Dar viena milžiniška vainiko masės čiurkšlė! Aplink Saulę skriejantis SOHO automatinis erdvėlaivis ne vieną jų yra nufotografavęs anksčiau . Tai iš aktyvios Saulės paviršiaus išsiveržusių pluoštų, išsipūtusių į atvirą erdvę ir magnetinių laukų prilaikomų, didžiulis plazmos burbulas. Ši nuotrauka fotografuota 2002 m. Tiesioginiai Saulės spinduliai uždengti, o ant viršaus uždėtas tuo pačiu metu darytas ultravioletinių spindulių Saulės skritulio vaizdas. Visa ši sudėtinė nuotrauka apima daugiau negu 2 milijonus kilometrų erdvės šalia mūsų gimtosios žvaigždės. Duomenų iš erdvėlaivių apie šiuos Saulės paviršiuje sprogstančius darinius, vadinamus vainiko masės čiurkšlėmis, buvo gauta jau praeito amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje. Šis įspūdingas vaizdas yra dalis išsamių vainiko masės čiurkšlių tyrimų, vykdytų pasitelkiant šiuo metu tebedirbantį SOHO erdvėlaivį, prikimštą įrangos ir valdomą nuo Žemės. Kada Saulės aktyvumas mažiausias, vainiko masės čiurkšlės išsiveržia maždaug kartą per savaitę, tačiau aktyviuoju laikotarpiu – du ar daugiau kartų per dieną. Milžiniškos vainiko masės čiurkšlės žymiai įtakoja kosminę aplinką, o nusitaikiusios Žemės planetos link, kelia pavojų mūsų įprastam gyvenimo ritmui.

Paskelbta

Kometa tarp fejerverkų ir žaibų

Kartais įspūdingiausiu reginiu tampa pats dangus. Sausio 26 d. Perto miestelio (Australijoje) gyventojai susirinko pakrantėje grožėtis tolimomis ir artimomis šviesomis padabintu nakties skliautu. Netoliese sproginėjo fejerverkai Australijos dienos proga. O tolimoje jūroje audra spjaudėsi žaibais (vaizdo dešinėje). Tarp debesų uodegą tiesė išties retas šviesulys – Maknoto (McNaught) kometa. Puošnioji kometa buvo tokia šviesi, kad net išliko regima Žemės šviesų gausybėje. Maknoto kometa šiuo metu jau tolsta nuo Saulės ir blykšta, nors dar iki mėnesio pabaigos bus įžiūrima pro žiūronus pietiniame dangaus skliaute. Šis vaizdas skaitmeniniu būdu sujungtas iš trijų nuotraukų, rausvi fejerverkų blyksniai nublukinti.

Paskelbta

Roboto šešėlis Marse

Įsivaizduokite, kad esate Marse ir nuo Jūsų krenta šešėlis… tačiau, ne žmogaus pavidalo. Kas Jūs? Turbūt – robotas marsaeigis „Galimybė“ (Opportunity) , šiuo metu keliaujantis po raudonąją planetą. „Galimybė“ ir jos sesuo robotė „Dvasia“ (Spirit) tyrinėja Marsą nuo 2004 m. pradžios. Jie jau padėjo mokslininkams atrasti senovėje buvusio vandens pėdsakų, kvapą gniaužiančius Marso vaizdus siųsdami per milžinišką Saulės sistemos erdvę. Šioje nuotraukoje marsaeigis „Galimybė“ buvo nusisukęs tiesiai nuo Saulės ir žvelgė Ištvermės (Endurance) kraterio link, į po ratais nusidriekusį savo šešėlį. Priekyje – keistojo kraterio dugnas ir šlaitai. Robotai marsaeigiai „Galimybė“ ir „Dvasia“ jau daugiau negu trejus metus tyrinėją Marsą, rasdami vis daugiau vandens buvimo pėdsakų tolimoje planetos praeityje. Marsas – antroji labiausiai gyvybei tinkama planeta po Žemės, kiek yra žinoma iki šių dienų.

Paskelbta

Elburso kalnai Mėnulio šviesoje

Sausio 25 d. pusiau priešpilnis Mėnulis švietė šiame pasakiškame vietovaizdyje virš dantytų, snieguotų Elburso (Alborz) kalnų viršūnių šiaurės Irane. Gausybės žvaigždžių nusėtame danguje matyti gelsvoji Betelgeizė ant Oriono peties. Sirijus, ryškiausias Šuns žvaigždyne ir visame Žemės planetos danguje, spindi truputį kairiau nuotraukos vidurio. Vaizdo apačioje Harazo slėnį užliejusi šviesa – tai keliu iš Teherano link Kaspijos jūros lekiantys automobiliai.

Paskelbta

Liepsnos ūkas iš arti

Liepsnos ūkas, žinoma, neliepsnoja ugnimi. Dar žymimas NGC 2024, jis buvo taip pramintas dėl vandenilio atomų rausvo švytėjimo milžiniško Oriono molekulinio debesies pakraštyje, už maždaug 1500 šviesmečių nuo mūsų. Vandenilio atomai netenka elektronų ir tampa jonais (vyksta jonizacija), o kai atomai ir elektronai vėl susijungia, jie išspinduliuoja rausvą šviesą. Tačiau kas išmuša elektronus iš vandenilio dujų debesų? Šioje skvarbioje nuotraukoje tamsios, šviesą sugeriančių dulkių sruogos driekiasi priešais švytinčio vandenilio debesis ir slepia tikrąjį Liepsnos ūko energijos šaltinį nuo regimosios šviesos teleskopų. Už juodų tumulų spindi karštų, jaunų žvaigždžių spiečius, kiaurai per tamsiąsias dulkes matomas infraraudonojoje šviesoje. Jaunos, masyvios spiečiaus žvaigždės skleidžia didelės energijos ultravioletinę šviesą ir, tikėtina, būtent jos priverčia Liepsnos ūko vandenilio dujas švytėti.

Paskelbta

Per du dangaus pusrutulius nutįsusi kometos uodega

Naktį iš 19 į 20 dieną Maknoto (McNaught) kometos didinga dulkių uodega jau buvo nusidriekusi maždaug 150 milijonų kilometrų (apie 1 astronominį vienetą – tiek, kiek nuo Žemės iki Saulės), tad jai visai parodyti prireikė nuotraukų iš abiejų mūsų planetos pusrutulių. Tai nepaprastas vaizdas – jame sudėtos nuotraukos iš observatorijos ant Paranalo kalno Čilėje (kairėje) ir Karnijos Alpių Italijoje. Kometos orbita (žiūrint iš Žemės) pažymėta taškine linija. Kometos uodega iš dulkių, išpūsta Saulės šviesos slėgio, nutįsta tolyn nuo žvaigždės ir išlinksta kometos orbitos kryptimi. Astronomai mėgina suprasti sudėtingą, dryžuotą kometos uodegos darinį, atsižvelgdami į dulkių daleles veikiančias jėgas: gravitaciją, Saulės vėją ir radiaciją, taip pat nepamiršdami skirtingo dulkių dalelių dydžio ir jų atskilimo nuo kometos laiko. Šiose nuotraukose punktyrine linija pažymėtos kometos sinchronės – nupūstų dulkių dalelių kryptis dangaus klajūnei artėjant prie perihelio – orbitos taško arčiausiai Saulės. Ištisinėmis linijomis pažymėtos kometos sindinės – tam tikro mikronais pažymėto dydžio dalelių padėtis erdvėje (mikronas – milijonoji metro dalis). (Pažymėta: Sun – Saulė, Moon – Mėnulis.)

Paskelbta

Kasinio erdvėlaivis kerta Saturno žiedų plokštumą

Kaip atrodytų Saturno žiedai, žiūrint tiesiai nuo krašto? Kad tai sužinotų, NASA mokslininkai nutaikė Kasinio (Cassini) automatinio erdvėlaivio kameras tiesiai į Saturno žiedus, kai jis skriejo iš saulėtosios į šešėlinę žiedų plokštumos pusę. Gautose nuotraukose, čia sudėtose į vaizdų seką, matyti išorinis žiedų kraštas ir beveik visi palydovai, skriejantys Titano orbitos viduje. Šiame įspūdingame atskirų kadrų filme matyti kaip tankios žiedo vijos nepraleidžia šviesos ir šešėlinėje pusėje tampa juodos, ten, kur saulės užlietoje spindėjo baltai. Toks virsmas iš vienos į kitą pusę primena nuotraukas ir negatyvus. Tačiau saulėtosios pusės tamsieji plyšiai taip ir lieka tamsūs. Galite rasti Saturno palydovus: Enceladą, Mimą, Janą, Epimetėją, Prometėją ir Pandorą. Kvapą gniaužia Saturno žiedų plonumas, erdvėlaiviui skriejant ties briauna.

Paskelbta

Toro Šalmas pro Kanados-Prancūzijos-Havajų teleskopą

NGC 2359 yra puošnus emisinis ūkas, įspūdingai pramintas Toro Šalmu. (Toras – griaustinio Dievas skandinavų mitologijoje.) Pagal jo sparnuotą išvaizdą šviesusis pavidalas buvo pramintas ir Anties ūku, tačiau jei jūs būtumėte ūku, kurią pravardę pasirinktumėte? Kaip ten bebūtų vadinamą, astronomų žinynuose žymimą NGC 2359 – burbulo pavidalo 30 šviesmečių skersmens ūką – išpūtė didelę energiją nešantys vėjai nuo viduje tūnančios, centre matomos, Volfo ir Rajė žvaigždės. Volfo ir Rajė žvaigždės – tai gana retos, masyvios žydrosios milžinės, pučiančios milijonus kilometrų per valandą greičiu skriejantį žvaigždinį vėją. Manoma, tokį neįprastą pavidalą sukūrė ir ūko sparnus išraitė žvaigždinio vėjo sąveika su šalimais stūksančiu molekuliniu debesiu. NGC 2359 nuo mūsų nutolęs maždaug 15 tūkstančių šviesmečių Šuns žvaigždyno kryptimi.

Paskelbta

Žalias Saulės blyksnis virš Italijos

Kaip Saulė gali spindėti žaliai? Mokslininkai įrodė, kad tekančios ar besileidžiančios Saulės viršutinis kraštas akimirką gali tapti žalias, spinduliams skrodžiant išgaubtą planetos atmosferą ir lūžtant, nors tokį reiškinį retai pasiseka stebėti. Tarsi prizmė Žemės atmosfera skaido baltą Saulės šviesą į atskiras spalvas: raudona spalva lūžta ir ima skrieti nukrypusi mažesniu, o žalia ir mėlyna – daug didesniu kampu. Giedrame danguje žalią Saulės blyksnį galima stebėti maždaug sekundę, kai mūsų gimtoji žvaigždė kabo prie pat horizonto. Astrofotografui Danilui Pivatui (Danilo Pivato) nuo Autorės (Autore) kalno viršūnės (1850 m virš jūros lygio), Italijoje, pavyko nufotografuoti žaliąjį Saulės kraštą šioje kadrų sekoje virš debesų. Laiko tarpas tarp kadrų: nuo daugiau negu minutės pradžioje, iki vos sekundės, kai jau žalias blyksnis tampa matomas.