Paskelbta

Nežemiškų šaltinių ir vagų metai

Praeiti metai buvo ypač sėkmingi nežemiškų šaltinių ir vagų atradimams – kai kurie iš jų suteikė naujų vilčių ieškant skysto vandens ir gyvybės kilmės už Žemės planetos ribų. Padaugėjo įrodymų, kad šaltiniai trykšta ne tik Saturno palydove Encelade , bet ir Marso kopose . Saturno palydove Titane buvo atrasti ežerai , o Marso kraterių šlaituose – tekėjusio skysčio pėdsakai. Saulės sistemoje gali būti įvairių skystų medžiagų: pažliugusio vandens ledo, metano ar praturtinto anglies dvideginio. Šioje nuotraukoje matomas šviesus dryžis Marso paviršiuje tikėtina atsirado per kelis pastaruosius metus tekant skystam vandeniu.

Paskelbta

Marso analema

Mūsų planetoje analema yra aštuoniukė, kurią nubrėžia Saulė, jeigu ją danguje žymėtumėme tuo pačiu paros laiku vienerius metus. Tačiau lygiai taip pat žymėdami Saulę Marso danguje, gautume kriaušės formos kilpą, kokią matote šioje skaitmeninėje iliustracijoje su žymiąją „prezidentine panorama“, fotografuota iš Karlo Sagano (amerikiečių astronomo Carl Sagan) atminimo vietos, kur nusileido Marso Pėdsekys (Mars Pathfinder), atskridęs į raudonąją planetą. Iliustracija vaizduoja vėlyvos popietės Saulę, kaip ji būtų matoma kartą per 30 solių – marsietiškų dienų, pradedant nuo Pėdsekio 24 solės (1997 m. liepos 29 d.). Mažiau ryški mūsų gimtoji žvaigždė Marse yra trečdaliu mažesnė negu regima Žemėje. Nuolat vėjo gainiojamos marsietiškos dulkės dangų nurausvina, o aplink Saulės skritulį nupiešia žydrą nežemiškos šviesos apskritimą.

Paskelbta

Alnitakas, Alnilamas, Mintaka

Alnitakas, Alnilamas, Mintaka – šviesios žydros žvaigždės, šiame didingame kosmoso vaizde įstrižai išsirikiavusios iš rytų į vakarus (iš kairės į dešinę). Tai Oriono Juosta, lietuviškai vadinama Trimis Sesutėmis. Šios trys žydros supermilžinės yra karštesnės ir daug masyvesnės už Saulę. Jos dega už 1500 šviesmečių nuo mūsų, užgimusios daug tyrinėtuose Oriono tarpžvaigždiniuose debesyse. Dujų ir dulkių debesys, plaukiojantys šiame regione, iš tiesų kartais primena keistas ir netikėtai mums pažįstamas formas, tokias kaip tamsus Arklio Galvos ūkas ir Liepsnos ūkas netoli Alnitako, matomi apatiniame kairiajame nuotraukos kampe. Šiame įspūdingame 4,4 ir 3,5 laipsnių dangaus ploto vaizde netilpo žymusis Oriono ūkas, pasilikęs apačioje. Spalvotas vaizdas buvo sudėtas iš skaitmeniniu būdu apdorotų juodai baltų fotoplokštelių, įrašytų per raudonus ir mėlynus astronominius filtrus, kompiuteriu pridėjus žalią spalvą. Fotoplokštelės gautos pasitelkus plataus regėjimo lauko Samuelio Osčino (Samuel Oschin) teleskopą Palomaro observatorijoje, Kalifornijoje, JAV, tarp 1987 m. ir 1991 m.

Paskelbta

Mėnulis virš Andromedos

Didžioji spiralinė galaktika Andromedos žvaigždyne, skaičius mėgstančių astronomų žymima M31, yra vos už 2,5 milijonų šviesmečių. Tai arčiausia didelė spiralinė galaktika mūsų Paukščių Tako Galaktikai. Paprasta žmogaus akimi žiūrint, Andromedos galaktika – tik maža, blyški, miglota dėmė, nors tai vienintelė Lietuvoje plika akimi matoma galaktika. Tačiau mažas išorinis ryškis neleidžia teleskopais neapsiginklavusiems dangaus stebėtojams įvertinti įspūdingas jos apimtis Žemės planetos danguje. Ši įdomi nuotraukų dėlionė jums pateikiama tam, kad palygintumėte mūsų Galaktikos kaimynės ir šviesiojo, gerai pažįstamo Mėnulio kampinius dydžius skliaute. Joje – prie didelės skyros Andromedos galaktikos – padabintos žydrais žvaigždžių spiečiais spiralinėse vijose, nutolusiose nuo ryškaus gelsvo branduolio – nuotraukos pridėta paprasta beveik pilno Mėnulio nuotrauka. Regimasis Mėnulio skersmuo apima maždaug 0,5 laipsnio danguje, o Andromedos galaktikos – kelis kartus daugiau. Skvarbioje nuotraukoje matyti ir dvi šviesios galaktikos palydovės: M32 ir M110 (apačioje).

Paskelbta

Emisinis ūkas IC 5067 iš arti

Įspūdingame dangaus paveiksle matyti šviesus emisinio ūko IC 5067, praminto Pelikano ūku, kraštas. Pelikano ūkas pats priklauso dideliam, daugialypiam žvaigždėdaros regionui, nutolusiam maždaug 2 tūkstančius šviesmečių baltasparnės Gulbės žvaigždyne. Tikrų spalvų nuotraukoje, fotografuotoje pro plačiajuostį filtrą tam, kad vaizdas atitiktų žmogaus akies matomas spalvas, per šviesmečius nusidriekę kosminių dulkių debesys atrodo tarsi kalnai, skendintys rūke. Pasakiškus pavidalus skaptuoja vėjai ir radiacija, pučiantys nuo karštų, masyvių žvaigždžių, o visur prasismelkęs rausvas švytėjimas kyla nuo vandenilio atomų dujų. Užvedę kompiuterio pelę ant nuotraukos, išvysite sutartinių spalvų ūko vaizdą, gautą pro siaurajuosčius filtrus, atskiromis spalvomis nudažančius sieros ir deguonies atomus. Tokioje sutartinių spalvų nuotraukoje dar daugiau kosminių debesų detalių išnyra iš tamsos.

Paskelbta

Atošvaistė

Jeigu labai atidžiai įsižiūrėtumėte, galėtumėte išvysti atošvaistę. Šis blausus Saulės priešpriešinis švytėjimas naktį matomas tik visiškai tamsiame danguje. Atošvaistė – tai Saulės šviesa, išsisklaidžiusi po mažas tarpžvaigždinių dulkių daleles. Šios maždaug milimetro skersmens dalelės yra asteroidų nuolaužos, skriejančios ekliptikos plokštumoje, kaip ir mūsų planeta. Čia atošvaistė nufotografuota Žuvų žvaigždyne. Ją galima atskirti nuo Zodiako šviesos pagal didelį atspindžio kampą. Dieną panašų reiškinį – Saulės aureolę, atsispindinčią nuo oro dalelių ar debesų – galima išvysti iš lėktuvo žvelgiant į priešingą Saulei pusę.

Paskelbta

Atnaujinama Tarptautinė kosminė stotis

Tarptautinė kosminė stotis (International Space Station) bus didžiausias iš visų, žmonių kada nors sumeistrautų ir virš Žemės skriejančių, objektų. Stotis tokia didžiulė, kad ją visą vienų metų nuskraidinti į kosmosą buvo neįmanomą. Šią milžinę astronautai stato po truputį, dideles sekcijas atskraidindami kosminėmis šaudyklėmis (šatlais). Atskiroms stoties dalims sujungti į vieną tvirtą statinį, o tai pat elektros ir aušinimo skysčių tinklams, reikalingi statramsčiai. Jie didžiuliai: daugiau negu 15 metrų ilgio ir daugiau negu 10 tonų svorio. Šio mėnesio pradžioje fotografuotoje nuotraukoje matote astronautus – amerikietį Robertą L. Kurbymą (Robert L. Curbeam) ir švedą Kristerį Faglesangą (Christer Fuglesang) – tvirtinančius naują statramsčio sekciją prie stoties ir besiruošiančius atnaujinti elektros tinklą.

Paskelbta

Gandai apie nepažįstamąją mūsų Visatą

Prieš aštuonerius metus pirmą kartą mokslininkai įrodė, kad didžioji mūsų Visatos energijos dalis slypi ne žvaigždėse ir galaktikose, bet yra susijusi su pačia erdve ir jos savybėmis. Kosmologų kalba kalbant, tolimąsias supernovas tiriant buvo apskaičiuota didelė kosmologinė konstanta (žymima graikiška didžiąja lambda – Λ). Mintis apie kosmologinę konstantą nėra nauja, ji atsirado kartu su šiuolaikinės reliatyvistinės kosmologijos pradžia. Tačiau tokių tvirtinimų daugelis astronomų nepripažino dėl to, kad energija, susijusi su šia Λ, tokia nepanaši į visas kitas mūsų žinomos Visatos savybes, dėl to, kad Λ reikšmė atrodė esanti nedidelė pagal kitų tyrimų duomenis, ir dar dėl to, kad kitas mažiau neįtikėtinas kosmologijos – mūsų Visatos gimimo ir mirties – teorijas be Λ, puikiai buvo galima patvirtinti tyrimų duomenimis. Tačiau mes norime atkreipti dėmesį į tai, kad kosmologinei konstantai skaičiuoti buvo pasiūlytas tiesioginis ir patikimas tyrimų metodas, o jam vadovavo pasaulinio garso astronomai. Per pastaruosius aštuonerius metus atskirų astronomų grupės tęsė tyrimus, kurie vis dėlto tik patvirtino nerimą keliančią Λ reikšmę. Šioje nuotraukoje, darytoje vienos iš šių astronomų grupių, matote supernovą, 1994 m. sužibusią spiralinės galaktikos pakraščiuose.

Paskelbta

Analema ir didingojo Dzeuso šventykla

Analema vadinama aštuoniukė, kurią nubrėžia Saulė, jeigu ją danguje žymėtumėme tuo pačiu paros laiku vienerius metus, Žemei besisukant aplink savo žvaigždę. Čia matote sudėtas į vieną 47-ias atskiras dangaus nuotraukas (ir dar vieną – Žemės), fotografuotas viename kadre, kad galėtumėte stebėti metinį Saulės judėjimą nuo 2003 m. kovo 30 d. iki 2004 m. kovo 30 d. Priekyje – vyriausiojo Olimpo dievo Dzeuso senovinės šventyklos Atėnuose, Graikijoje, įspūdingos korintinės kolonos. Pačiame viršutiniame ir pačiame apatiniame šviesos skrituliukuose – saulėgrįžos, kaip ir ta, kuri būna gruodžio 22 d. 0 val. 22 minutės Pasauliniu laiku (UT, Universal Time). Saulės kelias danguje virsta nelygia aštuoniuke todėl, kad Žemė sukasi planetos ašimi pasvirusi į ekliptikos plokštumą ir kad skrieja nevienodu greičiu orbitoje.

Paskelbta

Saulės vaizdai iš Stereo A

Gruodžio 22 d. 0 val. 22 min. Pasauliniu laiku (UT, Universal Time), t.y. 2 val. 22 min. Lietuvos laiku, Saulė pasiekė patį pietinį tašką Žemės danguje, taip žengdama paskutinį 2006 m. metų laikų kaitos žingsnį. Pažymėdami šią datą pateikiame Saulės nuotraukas, fotografuotas kraštutinių ultravioletinių spindulių teleskopu, įrengtu automatinio erdvėlaivio Stereo A denyje. Pirmąją Stereo A fotografavimo darbo dieną, gruodžio 4 d., įrašytose sutartinių spalvų nuotraukose – viršutinių Saulės atmosferos sluoksnių skirtingų temperatūrų atomų švytėjimo sukurtas vaizdas: geltonos spalvos – 2 milijonų Kelvinų, žalios – 1,5 milijono, mėlynos – 1 milijono ir raudonos – nuo 60 iki 80 tūkstančių Kelvinų. Erdvinio vaizdo erdvėlaivių misijoje dalyvauja du erdvėlaiviai, abu kartu paleisti spalį į skirtingas orbitas aplink Saulę stebėti ir įrašinėti trimatį žvaigždės ir jos aplinkos vaizdą. Pasisukioję aplink Mėnulį ir taip sutvarkę savo orbitas, erdvėlaivis Stereo A (Stereo Ahead) skries aplink Saulę priekyje (angl. ahead) Žemės, o jo brolis Stereo B (Stereo Behind) – užnugaryje (angl. behind).