Paskelbta

Minotauras auštant

Praeitą sekmadienį spalvotame auštančios dienos danguje JAV pakrantėje bolavo Mėnulis ir Minotauro raketa, kylanti į žemą orbitą aplink Žemę. 7 va. ryto iš NASA Volepso aikštelės (Wallops Flight Facility), Virdžinijos valstijos pakrantėje, rytuose, paleista karinio oro laivyno keturių pakopų Minotauro I raketa. Šioje plačiakampėje nuotraukoje skriejanti į rytus raketa matyti besiraizgančios dūmų gyvatės gale, o blyškus Mėnulio pjautuvas – viršutiniame kairiajame kampe. Nuotrauka buvo fotografuota iš Aleksandrijos miestelio, Virdžinijos valstijoje, maždaug už 100 mylių (160 km) į šiaurės vakarus nuo Volepso salos. Skrydžiai iš Volepso pakilimo aikštelės į orbitą gana reti. Paskutiniai du buvo 1995 ir 1985 m. Todėl daug anksti rytą atsikėlusių žmonių tąkart stebėjo dangų. Raketa į orbitą iškėlė karinio oro laivyno tyrimų laboratorijos TacSat-2 palydovą ir NASA GeneSat-1 mažąjį palydovą.

Paskelbta

Žvaigždėdaros sritis NGC 6357

Dėl nežinomų priežasčių NGC 6357 viduje kuriasi vienos masyviausių iš visų kada nors atrastų žvaigždžių. Netoli geriau pastebimo Katės Pėdutės ūko išsiliejusioje žvaigždėdaros srityje NGC 6357 slepiasi padrikasis žvaigždžių spiečius Pismis 24, gravitacija surišęs šias nepaprastai šviesias žydrąsias žvaigždes. Pluoštai netoli žvaigždėdaros srities švyti rausvai dėl jonizuotų vandenilio dujų. Spiečių supančiame ūke, šioje nuotraukoje, matyti sudėtingi dujų raštai, tamsios dulkių gijos, ką tik gimusios ir dar tik besiruošiančios gimti žvaigždės. Painius dangaus audinius kuria tarpžvaigždinių vėjų, radiacijos, magnetinių laukų ir gravitacijos jėgos. NGC 6357 tęsiasi apie 400 šviesmečių Skorpiono žvaigždyne, už maždaug 8 tūkstančių šviesmečių nuo mūsų.

Paskelbta

Filmas apie aktyviąją Saulę

Karštų dujų sruogos net ir paprastą dieną švirkščia Saulės paviršiuje. Neseniai naujasis japonų Hinode palydovas, paleistas rugsėjo pabaigoje, šias nenurimstančias audras nufilmavo nepaprastai aiškiai. Ties horizontu matyti, kaip aktyviosios sritys apie Saulės dėmę spjaudo karštą plazmą, tekančią išilgai magnetinio lauko linijų, ir krenta atgal į kaimynines mūsų gimtosios žvaigždės atmosferos sritis. Šviesesnės sritys karštesnės ir aktyvesnės. Visur aplink matyti kunkuliuojančios granulės ir nepailstanti aktyvi Saulės fotosfera. Šis sutartinių spalvų filmas apima 8 tūkstančių kilometrų Saulės plotą. Čia matote tik vieną kadrą. Visą aktyviosios Saulės filmą galite išvysti parsisiuntę iš čia arba iš čia (Failo dydis – 15,9 MB).

Paskelbta

Fobas – pasmerktasis Marso palydovas

Palydovas pasmerktas. Marsas, graikų karo dievo vardą nešiojanti planeta, turi du nedidelius palydovus – Fobą ir Deimą, pavadintus graikų mitologijos išgąsčio ir baimės dievų vardais. Gali būti, kad šie palydovai kadaise skriejo asteroidų juostoje tarp Marso ir Jupiterio, o gal ir dar toliau Saulės sistemos pakraščiuose, būdami asteroidais, kol juos pagavo Marso planeta. Šioje įspūdingoje spalvotoje nuotraukoje, kurios skiriamoji geba – 7 metrai viename taške, fotografuotoje iš „Marso Ekspreso“ (Mars Express) erdvėlaivio, didesnysis raudonosios planetos palydovas – Fobas – iš tiesų matyti nusėtas kraterių tarsi asteroidas. Tačiau Fobas skrieja taip arti Marso – maždaug 5800 km virš paviršiaus, palyginus su 400 tūkstančių km nuo Žemės paviršiaus skriejančiu Mėnuliu – kad gravitacijos bangos visąlaik jį traukia žemyn. Gali būti, kad maždaug po 100 milijonų metų Fobas įsirėš į planetos paviršių, o gal jį sutrupins į gabalėlius nepermaldaujama Marso gravitacija, ir lūženos pabirusios žiedu skries aplink karo dievo planetą.

Paskelbta

Žvaigždžių pėdsakai beveik 6 kilometrų aukštyje

Pasak graikų mitų, dangaus skliautą ant pečių laiko milžinas Atlantidos karalius Atlasas, tačiau šioje įspūdingoje nuotraukoje atrodo, tarsi besisukantis pietinis nakties dangus atremtas į snieguotą viršūnę. Šią nuotrauką nufotografavo alpinistai ekspedicijos metu 5,8 km aukštyje virš jūros lygio, 18 laipsnių Celsijaus temperatūroje, nukreipę į Pietų dangaus skliauto ašigalį virš Ochos del Salado kalno (Ojos del Salado isp. – sūrymo akys, t.y. druskingo vandens ištakos), Anduose, Argentinos ir Čilės pasienyje. Iškilęs net 6893 m virš jūros lygio, Ochos del Saladas yra stratovulkanas, aukščiausias aktyvus ugnikalnis Žemės planetoje. Nuotraukos išlaikymas truko valandą, kol žvaigždės, tekantis Paukščių Takas (kairėje) ir besileidžiantys Magelano Debesys (dešinėje) sukosi ratu ir piešė šviesos lankus.

Paskelbta

Galaktikos NGC 1097 glėbyje

Atrodo tarsi keistoji galaktika NGC 1097 gniaužia į savo glėbį mažesniąją palydovę. Neįtikėtinai didelės skyros nuotraukoje matyti išskirtinė (pekuliarinė) spiralinių galaktikų sistema, dar žymima Arp 77. Nuotrauka daryta sudėjus dviejų teleskopų duomenis: vienas jų – šiauriniame, kitas – pietiniame Žemės pusrutulyje. Galima įžiūrėti stebėtinai mažas detales, tame tarpe ir spėjamą paslaptingąją čiurkšlę, šioje nuotraukoje lekiančią į viršų. Mažesnioji galaktikėlė, nuo kaimynės centro nutolusi apie 42 tūkstančius šviesmečių, ilgainiui visiškai susilies su didžiąją spiralinė galaktika, veikiama jos gravitacijos. Maždaug už 45 milijonų šviesmečių nuo mūsų Krosnies žvaigždyno kryptimi nutolusios galaktikos NGC 1097 centre slypi milžiniška juodoji bedugnė.

Paskelbta

Pelikanas Gulbės žvaigždyne

Pelikano ūkas išsiliejęs už maždaug 2 tūkstančių šviesmečių aukštai pakibusiame Gulbės žvaigždyne. Dar žymimą IC 5070, kosminį pelikaną galite rasti greta Šiaurės Amerikos ūko (NGC 7000) „rytų pakrančių“ – dar vieno žemiečiams gerai pažįstamo pavidalo emisinio ūko Gulbės žvaigždyne. Pelikano ir Šiaurės Amerikos ūkai priklauso milžiniškai ir daugialypei žvaigždėdaros sričiai, kuri beveik tiek pat arti mūsų, kaip ir žymusis Oriono ūkas. Žiūrint iš Žemės, tamsūs dulkių debesys viršuje, kairėje, atstoja pelikano akį ir ilgą snapą, o šviesūs jonizuotų dujų tumulai išraito galvą ir kaklą. Šis sutartinių spalvų vaizdas, sudėtas iš nespalvotų, skaitmeniniu būdu apdorotų nuotraukų, darytų pro Samuelio Osčino (Samuel Oschin) teleskopą Palomaro observatorijoje, kartu su dviem ryškiomis, atsitiktinai priekyje ūko pakliuvusiomis žvaigždėmis, Pelikano ūko apylinkėse apima maždaug 30 šviesmečių erdvę.

Paskelbta

Didžiojo radijo teleskopų Masyvo antena

Jos tokios milžiniškos, kad atrodo netikros. Didžiojo radijo teleskopų Masyvo (Very Large Array, VLA) antenos primena keistą dinozauro skeleto ir paprastos palydovinės televizijos antenos lėkštės derinį. Visos kartu 27 antenos astronomų tyrimuose užtikrina didelį jautrumą ir didelę vaizdų skyrą. Jas pasitelkę astronomai aptiko ne vieną Visatos paslaptį: vandens ledą Merkurijaus planetoje, mikrokvazarus mūsų Galaktikoje, gravitacijos sukeltus Einšteino žiedus aplink tolimąsias galaktikas ir radijo bangas, lydinčias tolimuosius gama žybsnius. Šioje nuotraukoje – praeitą savaitę netoli Sokoro (Socorro), Naujosios Meksikos valstijoje, JAV, nufotografuota viena iš Didžiojo radijo teleskopų Masyvo antenų.

Paskelbta

Nepaprasta žvaigždėdaros galaktika NGC 1313

Kodėl ši galaktika tokia susivėlusi? Paprastai galaktikos išsidraiko susidūrusios su kita kaimynine galaktika. Tačiau spiralinė galaktika NGC 1313 vieniša, kaimynių neturinti. Ryškiai pasipuošusioje naujomis žydromis masyviomis žvaigždėmis galaktikoje siautėja tokia smarki žvaigždėdara, kad ji praminta žvaigždėdaros galaktika. NGC 1313 nepaprasta dar ir tuo, kad jos spiralinės vijos ne lygiai viena prieš kitą tęsiasi iš centro ir kad galaktikos sukimosi ašis ne skersės centre. Šioje nuotraukoje nufotografuota NGC 1313 tęsiasi apie 50 tūkstančių šviesmečių ir yra vos už 15 milijonų šviesmečių Lietuvoje nematomo Tinklelio žvaigždyne. Astronomai bando kurti pavyzdžius, kaip galėjo keistis galaktika laikui bėgant, kad suprastų galaktikos NGC 1313 nepaprastas savybes.

Paskelbta

Paslaptingi stipinai Saturno žieduose

Iš kur atsirado paslaptingieji Saturno žiedų stipinai? Tarsi vaiduoklius matomus šioje nuotraukoje, pirmą kartą stipinus atrado Keliautojo (Voyager) tarpplanetinis erdvėlaivis, prazvimbęs pro Saturną 1980 m. Stipinai astronomams buvo didžiulis netikėtumas ir iki šiol nė vienas jų kilmės paaiškinimas nebuvo visuotinai priimtas. Keisčiausia, kad stipinų nebuvo rasta pirmosiose Kasinio (Cassini) automatinio erdvėlaivio, šiuo metu skriejančio aplink Saturną, perduotose nuotraukose. Iš Keliautojo erdvėlaivio gautų nuotraukų tyrimas parodė, kad, tikėtina, trumpai gyvuojantys stipinai, atsirandantys ir išnykstantys per kelias valandas, sudaryti iš elektros krūvį turinčių mažų, smiltelės dydžio, dalelyčių. Neseniai iš Kasinio erdvėlaivio fotografuotose nuotraukose, kurių vieną matote čia, pagaliau pavyko išvysti paslaptinguosius stipinus Saturno B žiede. Spėliojama, kad stipinai galbūt atsiranda mažiems meteorams krentant į žiedus, o gal Saturno atmosferos žaibų audroms smūgiuojant į žiedus elektronų pluoštais. Astronomai toliau stebi mįslinguosius stipinus ir vis kuria naujus paaiškinimus.