Paskelbta

Debesys ir smėlis Marso horizonte

Jeigu gelėtumėte atsidurti Marse, ką išvystumėte? Kaip ir robotas marsaeigis „Galimybė“, riedantis svetimos planetos žemėmis, gelėtumėte grožėtis rausvo smėlio dykvietėmis ir apelsinų atspalvio dangumi su lengvais debesėliais. Tokį vaizdą nufotografavo marsaeigis „Galimybė“, atvykęs prie Viktorijos kraterio šio mėnesio pradžioje, tik žvelgdamas į priešingą krateriui pusę. Skirtingai negu kitose nuotraukose nuo Marso paviršiaus, šioje nuotraukų dėlionėje paryškintomis spalvomis galima išvysti vos kelis akmenis. Tolimas rausvas horizontas toks lygus ir vienodas, kad nejučiomis primena ramaus žydro vandenyno tolybes Žemėje. Marso debesys susidaro arba iš sušalusio angliavandenilio dujų, arba iš vandens ledo ir gali sparčiai plaukti dangumi, kaip ir debesys mūsų planetoje. Raudonos dulkės Marso ore keičia dangaus spalvą nuo žydros, įprastos Žemėje, iki rausvos – skliauto spalva priklauso nuo vėjo pustomų dalelių dydžio ir tankio.

Paskelbta

Saturno šešėlyje

Saturno šešėlyje vyksta neįtikėtini stebuklai. Kasinio (Cassini) automatinis erdvėlaivis, nuolat besisukantis aplink žieduotąjį milžiną, neseniai planetos šešėlyje praleido maždaug 12 valandų, atsigręžęs į užtemdytą Saulę. Kasinio kameros išvydo nelauktą vaizdą – jis įamžintas šioje sutartinėmis spalvomis paryškintoje nuotraukoje. Joje naktinę Saturno pusę iš dalies užlieja šviesa, atsispindėjusi nuo didingųjų žiedų. Patys žiedai planetos priekyje atrodo kaip tamsūs pavidalai, o planetos užnugaryje – užlieti Saulės šviesos ir švelniai ją išsklaidantys. Saturno žiedai taip gerai apšviesti, kad astronomams pavyko rasti net naujų žiedų, nors sunkiai įžiūrimų šioje nuotraukoje. Tačiau ypač aiškiai matyti Saturno E žiedas – kurį, kaip neseniai astronomai atrado, sukuria ledo vulkanai mažajame palydove Encelade – ir pats kraštinis žiedas. Nuotraukos kairėje, truputį aukščiau plataus šviesiojo žiedo, tolumoje, spingsi vos įžiūrimas mažas žydras taškelis – Žemė.

Paskelbta

Šienpjovių gilumoje

Nutolusios pusantro tūkstančio šviesmečių, viename iš labiausiai danguje atpažįstamų spingsulių – Šienpjovių (Oriono) žvaigždyne, – stūkso dvi priešingos kilmės dangaus puošmenos: švytintis Didysis Oriono ūkas ir tamsusis Arklio Galvos debesis. Abi jos matomos šiame įspūdingame vaizde, sudėliotame iš skaitmeninių nuotraukų duomenų, kurioms prireikė daugiau negu 20 valandų išlaikymo ir vandenilio atomų šviesos filtrų. Čia matyti sunkiai įsivaizduojamo dydžio ūkų dariniai, įsiterpę į dar didesnį, kelių šimtų šviesmečių skersmens, milžiną – Oriono molekulinį debesį. Didingas emisinis Oriono ūkas (žymimas M42) puikuojasi nuotraukos viršutiniame dešiniajame kampe. Prie pat jo, kairėje – melsvų atspindžio ūkų spiečius, kartais vadinamas Bėgančiu Žmogumi. Tamsusis debesis, vaizdingai pramintas Arklio Galva, – tai nedidelis juodas pavidalas, apsuptas rausvo ūko nuotraukos kairėje, apačioje. Ryškiausia žvaigždėje kiek toliau į kairę nuo jo – Alnitakas – Oriono zeta, rytinė iš Trijų Sesučių (Oriono juostos) žvaigždžių. Alnitako apačioje – Liepsnos ūkas, degantis šviesiais emisiniais debesų tumulais ir tamsiomis dulkių juostomis. Visą šį vaizdą Šienpjovių gilumoje vagoja blausiai švytinčios vandenilio dujų garbanos.

Paskelbta

Kelionė per Mėnulio pilnatį

Spalio 6 d. naktiniame mūsų planetos danguje spindėjo beveik pilnas Mėnulis, skriejantis perigėjuje – arčiausiai Žemės esančiame orbitos taške. Ši įspūdinga nuotraukų dėlionė buvo sudaryta iš anksto gerai pasiruošus įrangą ir fotografuojant ryškios Mėnulio šviesos apsuptą Tarptautinę kosminę stotį, sparčiai lekiančią iš dešinės į kairę per tolumoje boluojantį palydovo paviršių. Vaizdas sudėtas iš šešių video kadrų, gautų Treisio (Tracy) miesto užribyje, Kalifornijoje, JAV. Išskėtusi naująsias saulės baterijų plokštes Tarptautinė kosminė stotis tuo metu skriejo už maždaug 418 kilometrų nuo teleskopo kameros. Tolumoje, maždaug tūkstantį kartų toliau, stūksojo didysis spinduliais išpuoštas Tycho krateris.

Paskelbta

Užsaulinių planetų paieškos pro Hablo teleskopą

Ši žvaigždžių grūstis, žvelgiant link mūsų Galaktikos centro, virto puikia vieta ieškoti planetų už Saulės sistemos ribų. Astronomai, versdami Hablo (Hubble) kosminį teleskopą daug kartų per vieną savaitę fotografuoti tą patį, maždaug 180 tūkstančių žvaigždžių talpinantį, dangaus plotą, vykdė Užsaulinių planetų Šaulio žvaigždyno plote paieškos pagal spindesio pokyčius projektą (SWEEPS, Sagittarius Window Eclipsing Extrasolar Planet Search). Jie ieškojo trumpų, pasikartojančių žvaigždžių spindesio priblėsimų, kurie atsiranda, kai didelė planeta praskrieja priešais savo žvaigždę ir ją užtamsina. Kadangi tikimybė pastebėti tokius spindesio pokyčius labai maža, astronomai stengėsi pasinaudoti galimybe ir ištirti kiek įmanoma daugiau žvaigždžių. Galų gale, Užsaulinių planetų projektą vykdę astronomai rado 16 žvaigždžių – kandidačių. Yra tikimybė, kad aplink jas sukasi didžiulės, Jupiterio dydžio planetos, apskriejančios aplink žvaigždę per kelias dienas ar dar trumpiau. Šioje nuotraukos iškarpoje matyti 11 iš jų, pažymėtų žaliais apskritimais. Numanomos didžiosios planetos skrieja taip arti savųjų žvaigždžių, kad jos pramintos karštaisiais jupiteriais. Ateityje NASA planuoja paleisti Keplerio kosminę observatoriją, kuri tirs dar smulkesnius žvaigždžių spindesio pokyčius ir taip galės aptikti Žemės dydžio ar net mažesnes planetas

Paskelbta

Saturno infraraudonasis švytėjimas

Pagarsėjęs įspūdingais žiedais ir gausybe palydovų, dujų milžinas Saturnas šioje sutartinių spalvų nuotraukoje iš Kasinio (Cassini) automatinio erdvėlaivio atrodo neįprastai. Šiame vaizde, sudėliotame iš gausybės atskirų nuotraukėlių, darytų su Regimųjų ir infraraudonųjų spindulių žemėlapių spektrometru (Visual and Infrared Mapping Spectrometer), didingieji žiedai matyti tik iš briaunos – padalinę planetą pusiau. Labiausiai į akis krenta terminatoriaus – ribos tarp dienos ir nakties – atskirtų planetos pusrutulių priešprieša. Melsvai žalsvi pustoniai užkloję dešinę (dieninę) planetos pusę, kur regimoji Saulės šviesa atsispindi nuo viršutinių žieduotojo milžino debesų sluoksnių. Tačiau kairiojoje (naktinėje) pusėje, kur nepakliūva gimtosios žvaigždės spindesys, tarsi žibintas infraraudonaisiais spinduliais švytintys planetos šilti vidiniai sluoksniai atidengia gilesnius debesų sluoksnius. Šiluminis infraraudonųjų spindulių švytėjimas matyti ir plačiose žiedų šešėlių juostose, nusidriekusiose šiauriniame Saturno pusrutulyje.

Paskelbta

Markarijano galaktikų grandinė

Per pačią Mergelės galaktikų spiečiaus širdį nutįsusi nepaprasta galaktikų vora, vadinama Markarijano galaktikų grandine. Šioje nuotraukoje grandinė driekiasi nuo apačioje, dešinėje, kabančių dviejų didžiulių, bet blankių, lęšiškų galaktikų M84 ir M86 per kelias dideles galaktikas iki viršutinio kairiojo kampo ir dar toliau už šio vaizdo ribų. Mergelės galaktikų spiečius yra artimiausias mums galaktikų spiečius, jame – virš 2000 galaktikų. Spiečiaus gravitacija pastebimai traukia Vietinę galaktikų grupę, priglaudusią mūsiškę Paukščių Tako Galaktiką. Mergelės galaktikų spiečiaus centras yra nutolęs apie 70 milijonų šviesmečių Mergelės žvaigždyno kryptimi. Manoma, kad mažiausiai septynios Markarijaus grandinės galaktikos juda susietai, nors kitos, panašu, šioje vietoje atsidūrė atsitiktinai. Ši nuotrauka yra tik dalis didžiulės vaizdų mozaikos, pramintos Didžiąja nuotrauka, kurią fotografavo ir į visumą sulipdė Samuelis Osčinas (Samuel Oschin) Palomaro observatorijoje, Kalifornijoje, JAV. Naujai atkurtoje Grifito (Griffith) observatorijoje, netoli Los Andželo, Kalifornjoje, Didžioji nuotrauka puikuosis nutapyta ant sienos.

Paskelbta

Atspindžio ūkai Šienpjovių žvaigždyne

Beribiame Oriono molekuliniame debesyje, Šienpjovių (Oriono) žvaigždyne, ypač gerai pastebimi keli šviesūs žydri ūkai. Šioje nuotraukoje nufotografuoti du labiausiai į aki krintantys atspindžio ūkai – dulkių debesys, atspindintys ir išsklaidantys juose slypinčių šviesių žvaigždžių šviesą. Labiau žymus yra nuotraukos centre įsitaisęs ūkas M78, astronomų į katalogus įtrauktas prieš daugiau negu 200 metų. Viršutiniame kairiajame kampe yra mažiau nusipelnęs NGC 2071. Ši nuotrauka fotografuota pro Mejalo (Mayall) 4 metrų skersmens teleskopą Kit Pyko (Kitt Peak) observatorijoje, Arizonoje, JAV. Astronomai ir toliau tiria šiuos atspindžio ūkus norėdami daugiau sužinoti apie žvaigždžių gimimą juose. Oriono grupė nusidriekusi už 1500 šviesmečių nuo mūsų per beveik visą Šienpjovių žvaigždyną, kartu su Didžiuoju Oriono ir Arklio Galvos ūkais.

Paskelbta

Marsaeigio prie Viktorijos kraterio nuotrauka iš orbitos

Neįprastą dėmelę astronomai atrado Marse, kuri, kaip manoma, nėra marsietiškos kilmės. Ta dėmelė juda, ir šiuo metu spėjama, kad tai – robotas, kurį sukūrė protingi ateiviai iš kitos planetos. Na bet iš tiesų mes žinome, kad tai yra žemiečių robotas marsaeigis „Galimybė“ (Opportunity), šiuo metu keliaujantis Marso paviršiumi. Nepaprastą galimybę nufotografuoti marsaeigį tiesiai iš orbitos neseniai parodė Didelės skyros nuotraukų mokslinio eksperimento įranga (HiRISE, High Resolution Imaging Science Experiment), įtaisyta NASA Marso žvalgymo orbitiniame erdvėlaivyje (MRO, Mars Reconnaissance Orbiter). Naujasis erdvėlaivis įskriejo į orbitą aplink Marsą 2006 m. kovą. Praeitą savaitę Marso žvalgymo erdvėlaivis fotografavo Viktorijos kraterio apylinkes ir ką tik ten atriedėjusį marsaeigį „Galimybė“. Šioje įspūdingai didelės skyros nuotraukoje įamžintos vos metro dydžio detalės, tarp jų ir žemiečių robotas. Tokios nuotraukos gali padėti mokslininkams rasti saugų kelią „Galimybei“ leistis į kraterio vidų. Viršutiniame kairiajame kampe, iškarpoje, matyti visas Viktorijos krateris, taip pat fotografuotas iš Marso žvalgymo erdvėlaivio. (Angl. užrašai žymi: rover tracks – marsaeigio palikti pėdsakai, opportunity – marsaeigis, camera mast shadow – ant stiebo pritvirtintos kameros metamas šešėlis, Cape Verde – Verdės kyšulys, Duck Bay – Ančių įlanka.)

Paskelbta

Viso skliauto dangalapis pagal Kosminę foninių spindulių observatoriją

Šis istorinis viso skliauto dangalapis darytas pagal dviejų metų duomenis iš NASA Kosminės foninių spindulių observatorijos (COBE, Cosmic Background Explorer), paleistos 1989 m. lapkritį. Observatorijos įranga pavyko aptikti nepaprastai mažus mikrobanginių foninių spindulių, atsiradusių pačioje Visatos pradžioje, temperatūros skirtumus. Ten, kur foniniai spinduliai yra santykinai karštesni, jie pažymėti raudonai. Šie duomenys pažymėjo tiksliosios kosmologijos pradžią ir patvirtino Didžiojo Sprogimo teorijos spėliones. Daugiausia šiame projekte nuveikusiems – Džonui Meferiui (John C. Mather) iš NASA Godardo kosminių skrydžių centro ir Džordžui Smutui (George F. Smoot) iš Kalifornijos Berklio Universiteto – už reikšmingus atradimus skirta 2006 m. Nobelio fizikos premija.