Paskelbta

Voras ir Musė

Senoviniame šiaurinio skliauto Vežėjo žvaigždyne daug žvaigždžių spiečių ir ūkų, tarp jų ir ši įspūdinga porelė – NGC 1931 (apačioje, kairėje) ir IC 417. Jeigu pasitelksite vaizduotę, puošnioje spalvotoje nuotraukoje didžiulį IC 417 ir mažytį NGC 1931 išvysite tarsi vorą, sėlinantį prie musės. Abu šie jauni padrikieji žvaigždžių spiečiai skrieja už maždaug 10 tūkstančių šviesmečių nuo mūsų, susikūrę tarpžvaigždinės medžiagos debesyse ir vis dar glūdintys švytinčių vandenilio dujų tumuluose. Mažasis NGC 1931 yra apie 10 šviesmečių skersmens. Jame krenta į akis žydri plotai – žvaigždžių šviesai, atsispindinčiai nuo dulkių, būdingo atspalvio.

Paskelbta

Kelių teleskopų Krabo ūko nuotrauka

Krabo ūkas žymimas M1 – tai pirmasis įrašas žymiajame Šarlio Mesje (Charles Messier) sąraše įvairių šviesulių, kurie nėra kometos. Dabar jau žinoma, kad Krabo ūkas yra supernovos liekana, besiplečiantis mirtinai sprogusios masyvios žvaigždės apvalkalas. Ši įspūdinga sutartinių spalvų nuotrauka sudėta iš Čandros (Chandra), Hablo (Hubble) ir Spitzerio (Spitzer) kosminių observatorijų darytų rentgeno (nuspalvintų rausvai žydra spalva), regimųjų (žalia) ir infraraudonųjų (raudona) spindulių vaizdų. Vienas iš neįprasčiausių objektų, žinomų mūsų dienų astronomams, Krabo pulsaras – neutroninė žvaigždė, apsisukanti aplink savo ašį 30 kartų per sekundę, yra tas šviesus taškas nuotraukos centre. Tarsi kosminis variklis, šis susitraukęs buvusios žvaigždės branduolys įkrauna Krabo ūką ir jis švyti visais elektromagnetinio spektro bangų ilgiais. Maždaug 12 šviesmečių skersmens Krabo ūkas yra už 6500 šviesmečių Tauro žvaigždyne.

Paskelbta

Padėkite rasti tarpžvaigždinių dulkių

Iš kur atsirado ši skylė? Klausimas kilo dėl mažo tamsaus apskritimo nuotraukos dešinėje. Jeigu ši aerogelio nuotrauka jums atrodo pilka ir nuobodi, vertėtų susipažinti su vienu šiuolaikinės astronomijos iššūkių. Įdomu yra tai, kad kažkas išduobęs šį tamsų apskritimą gali būti viena iš pirmųjų medžiagos dalelių, kada nors pagautų už Saulės sistemos ribų. Kad ir kas užminęs šią mįslę – jis įstrigo „Žvaigždžių dulkių“ (Stardust) automatinio erdvėlaivio, kelerius metus klajojusio po Saulės sistemą ir po to grąžinamąją kapsulę nuleidusio atgal į Žemę, aerogelyje. (Aerogelis – nepaprastai mažo tankio kieta medžiaga. Plytos dydžio aerogelio luitas sveria vos kelis gramus.) Mokslininkai šiuo metų atidžiai tiria aerogelį bandydami surasti visas jame įsmigusias daleles. Galima tvirtinti, kad dauguma dalelių yra iš vietinės Vilto 2 (Wild 2) kometos, pro kurią „Žvaigždžių dulkių“ erdvėlaivis praskriejo 2004 m. Tačiau kelios iš jų, gal 10 ar mažiau, – tikimąsi bus iš anapus Saulės sistemos. Jas rasti iš tikrųjų nepaprastai sunku, todėl „Žvaigždžių dulkių“ mokslininkų komanda sukūrė internetu parsisiunčiamą programą, kuri leidžia kiekvienam, turinčiam paprastą kompiuterį ir norą padėti, ieškoti mikroskopu fotografuotose aerogelio sluoksniuose tarpžvaigždinių dulkių pėdsakų. Jūsų rasti ir tikrai į nežemiškas daleles panašūs pėdsakai bus vėliau mokslininkų komandos atidžiai patikrinti.

Paskelbta

Vabzdžio Antenų galaktikų susidūrimas

Dvi galaktikos grumiasi Varno žvaigždyne, pramintos Vabzdžio Antenomis . Čia – naujausia jų nuotrauka. Neįtikėtina, tačiau kai susiduria dvi galaktikos, jų žvaigždės retai kada atsitrenkia viena į kitą. Taip yra todėl, kad galaktikų didžiąją dalį sudaro bežvaigždė erdvė. Kad ir kokios šviesios žvaigždės atrodytų, jos tėra tik mažyčiai grūdeliai galaktikose, labai retai išsibarstę. Bet lėto, milijoną metų trunkančio, susidūrimo metu viena galaktika gali suardyti kitos nusistovėjusią tvarką erdvėje savo gravitacijos jėgomis. Tada dulkių ir dujų debesys, persipynę ir tapę bendri abejoms galaktikoms, iš tikrųjų susitrenkia tarpusavyje. Šioje milžinų kovos nuotraukoje matomi tamsūs dulkių pluoštai žymi tas vietas, kur dėl galaktikų grumtynių molekuliniai debesys gniaužiasi ir sukelia smarkią žvaigždėdaros audrą – gimsta milijonai naujų žvaigždžių, kai kurios iš jų jau nuo gimimo gravitacijos surištos į masyvius žvaigždžių spiečius.

Paskelbta

Orionidai virš Turkijos

Meteorai krito ir krito iš Oriono žvaigždyno. To ir tikėtasi, kadangi spalio 20 diena ir yra tas laikas metuose, kada Orionidų meteorų srautas smarkiausias. Šioje puikiai pavykusioje sudėtinėje nuotraukoje, fotografuotoje praeitą savaitgalį miestelyje netoli Bursos, Turkijoje, per tris valandas trukusį išlaikymą pasisekė pagauti daugiau nei tuziną meteorų. Žvilgsniu pasekę švytinčiais meteorų dryžiais į jų kelio pradžią, galite rasti visiems jiems bendrą išeities tašką danguje – radiantą – truputį aukščiau Trijų Sesučių (Oriono juostos). Orionidai – tai smiltelės dydžio Halio kometos dalelytės, nutrupėjusios nuo uodeguotosios uolos jos nuolatinių klajonių per vidinę Saulės sistemą metu. Halio kometa pritrupino ir dar vieną meteorų srautą – Eta Akvaridus, krentančius kiekvieną gegužę. Kitą mėnesį kai kuriose planetos vietose bus matyti dar įspūdingesnis reginys – Leonidų meteorų lietus iš Tempelio-Tutlio (Tempel-Tuttle) kometos kelyje likusių smiltelių.

Paskelbta

Žvaigždžių „kiaušiniai“ Erelio ūke

Kur gimsta žvaigždės? Šio milžiniško dulkių ir dujų stulpo viduje, Erelio ūko (M16) gelmėse, buvo rasti žvaigždžių „kiaušiniai“ – garuojančių dujų ūkai (evaporating gaseous globules, EGGs; žodžių žaismas: angl. eggs – kiaušiniai). Tai tankios tarpžvaigždinės medžiagos sritys, daugiausia – molekulinio vandenilio dujų. Tiršti dujų debesys krenta į tumulus, kurie gniaužiami gravitacijos pamažu tampa žvaigždėmis. Karščiausių ir šviesiausių naujųjų žvaigždžių šviesa kaitina stulpo galą ir toliau garina dujų ūkus, atskleisdama dar daugiau „kiaušinių“ ir dar jaunesnių žvaigždžių. Ši nuotrauka fotografuota Plačiakampe planetų kamera Hablo (Hubble) kosminio teleskopo denyje.

Paskelbta

Tombo 4

Klaidas Tombo (Clyde Tombaugh) 1930 m. atrado Plutoną, kai naršė dangų pro 13 colių Lorenso Lovelio (Lawrence Lowell) teleskopą. Talentingas ir kruopštus astronomas tuo pačiu teleskopu atrado ir žvaigždžių spiečių, kometų, asteroidų, galaktikų spiečių. Vienas iš radinių – šioje nuotraukoje įamžintas galaktinis arba padrikasis žvaigždžių spiečius Tombo 4 šiaurinio dangaus skliauto Kasiopėjos (sen. liet. Juostadančio) žvaigždyne. Tombo, rėmęsis pro Lovelio 13 colių teleskopą savo paties darytomis nuotraukomis, 1941 m. išspausdintame aprašyme apibūdino, kad tai – mažas ir blausus spiečius iš maždaug 30 žvaigždžių. Pagal spindesį jis nustatė, kad spiečius Tombo 4 nutolęs 20 ar 30 tūkstančių šviesmečių ir yra daugiau negu 10 šviesmečių skersmens. Šioje dedelės skyros nuotraukoje, darytoje su šiuolaikine skaitmenine (CCD) kamera pro kitą 13 colių teleskopą, matyti ir spiečiaus priekyje spindinčios žvaigždės, ir blausūs ūkai.

Paskelbta

Krevetės ūkas

Į pietus nuo Antario, ūkų gausiame Skorpiono žvaigždyne, rymo emisinis ūkas IC 4628. Netoliese esančios karštos, masyvios, vos kelių milijonų metų amžiaus, jaunos žvaigždės švitina ūką žmogui nematoma ultravioletine šviesa, išmušančia iš elektronų atomus. Kai elektronai ir atomai vėl susijungia, išspinduliuoja regimosios šviesos spindulius, kurie ir sukuria emisinio ūko švytėjimą. Ši pro siaurą šviesos filtrą darytų vaizdų dėlionė sukurta iš astronomams įprastų nuotraukų, nuspalvintų sutartinėmis spalvomis: vandenilio atomų skleidžiama šviesa – žalsva, sieros – rausva, deguonies – žydra. Nutolęs 6 tūkstančius šviesmečių nuotraukoje matomas dangaus plotas apima 250 šviesmečių plotį. Ūką – dar vadinamą Gamo 56 ūku, Australijos astronomo Kolino Steinlio Gamo (Colin Stanley Gum) garbei – jūros gėrybes pamėgę šmaikštuoliai astronomai praminė Krevetės ūku.

Paskelbta

Kometa SVAN susitinka galaktiką

Šis stulbinantis kosminis paveikslas nufotografuotas spalio 9 d. Jame melsvai žalia kometos SVAN galva išdidžiai žvelgia į spiralinę galaktiką NGC 5005 šiaurinio dangaus skliauto Skalikų žvaigždyne. Tuo metu kometa skriejo vos už 9 šviesos minučių nuo Žemės, o galaktika – už 60 milijonų šviesmečių. Kometa SVAN (dar žymima C/2006 M4) vardą gavo iš aplink Saulę skriejančios NASA ir ESA (Europos kosmoso agentūros) Saulės heliosferos observatorijos (SOHO) Saulės vėjo anizotropijos įrangos SVAN (SWAN, sutrumpinta iš Solar Wind Anisotropies), kurios darytose nuotraukose ir buvo pirmą kartą pastebėta. Sukdama lanką aplink Saulę kometa jau pasuko link atviros Visatos, bet dar prieš tai, spalio 24 d., pralėks arčiausiai Žemės. Pro žiūronus ar nedidelį teleskopą šiaurinio Žemės pusrutulio smalsuoliai gali dar rasti kometą virš šiaurės vakarų horizonto, netoli Grįžulo Ratų ienų, neilgai trukus po saulėlydžio.

Paskelbta

Burbulas

Kas sukūrė šį milžinišką kosminį burbulą? Vaiduoklį primenantį Burbulo planetiškąjį ūką (žymimą NGC 7635), išpūtė nuo masyvios, viduje tūnančios žvaigždės pučiantis žvaigždinis vėjas. Kad stulbinančias kosminio burbulo ir jo apylinkių detales, astronomas Erikas Mukė (Eric Mouquet) fotografavo ilgo išlaikymo vandenilio alfa šviesos vaizdus. Ir nors atrodo trapus, Burbulas išsipūtęs per 10 šviesmečių, o tai rodo jo viduje veikiant siautulingoms jėgoms. Į dešinę, aukščiau Burbulo centro, matyti karšta rausva žvaigždė, panirusi į jos šviesą atspindintį ūką. Įnirtingas žvaigždinis vėjas ir stipri radiacija, sklindantys nuo 10 ar net 20 kartų masyvesnės už Saulę žvaigždės, ištaškė dujas į šalis ir jos švyti dar tankesnio molekulinio debesies apsuptyje. Įspūdingas Burbulo ūkas pūpso vos už 11 tūkstančių šviesmečių Etiopijos karalienės Kasiopėjos (sen. liet. Juostadančio) žvaigždyne.