Paskelbta

Dulkėtasis NGC 1333

Dulkėtasis ūkas NGC 1333 regimojoje šviesoje matomas kaip atspindžio ūkas – nežemiškų žydrų atspalvių, kuriuos nulieja nuo dulkių atsispindinti žvaigždžių šviesa. Tačiau ilgesnių – infraraudonųjų – šviesos bangų vaizdas kitoks: dulkės šviečia pačios. Užvedę kompiuterio pelę virš ūko, išvysite ant regimosios šviesos nuotraukos uždėtą, sutartinėmis spalvomis pažymėtą, infraraudonųjų spindulių vaizdą, darytą pro Spitzerio kosminį teleskopą. Skvarbi infraraudonoji nuotrauka atidengia jaunąsias žvaigždes, kurias paprastai slepia jas pagimdę dulkių debesys. Aplinkui ūką verda žalsvų gniužulų ir sruogų – tai naujagimių žvaigždžių tolyn išspjauti kosminės medžiagos pliūpsniai, atsitrenkę į šaltus debesis. Visumoje tokia netvarka erdvėje gali būti labai panaši į tą, kurioje prieš daugiau negu 4,5 milijardus metų susikūrė mūsų Saulė. NGC 1333 yra vos už tūkstančio šviesmečių, Persėjo žvaigždyne.

Paskelbta

Paslėpta galaktika IC 342

Dydžiu panaši į kitas dideles, šviesias spiralines galaktikas, IC 342 yra vos už 7 milijonų šviesmečių, šiaurinio dangaus ilgakaklės Žirafos žvaigždyne. Milžiniškoje erdvėje išsidriekusi vieniša galaktika IC 342 būtų ryški naktinio dangaus puošmena, tačiau beveik visą ją slepia mūsų pačių Galaktikos plokštumoje įsitaisiusios žvaigždės, dujų ir dulkių debesys. Vis dėlto, nors IC 342 šviesą užtamsina kosminiai debesys, šioje ypatingai skvarbioje teleskopinėje nuotraukoje matyti ir jos pačios tamsieji debesys, žydri žvaigždžių spiečiai ir purūs rausvi žvaigždėdaros regionai, pakrikę išilgai spiralinių vijų, kurios sukasi atokiai nuo galaktikos šerdies. Gali būti, kad IC 342 neseniai išgyveno žvaigždžių kūrimosi proveržį. Dailioji galaktika erdvėje skrieja pakankamai arti mūsų, tad gali būti, kad savo gravitacija įtakoja Vietinės galaktikų grupės ir žemiečių Galaktikos raidą.

Paskelbta

Kometa SVAN nušvito

Neseniai atrasta kometa šią savaitę tapo tiek šviesi, kad ją įmanoma pamatyti ir pro žiūronus. Įspūdinga kometa jau vilioja dangaus stebėtojus šiauriniame Žemės pusrutulyje. Šioje nuotraukoje, fotografuotoje praeitą savaitę, matyti ryškus, žalsvai melsvas kometos branduolys ir įspūdinga uodega. Kometa, žymima C/2006 M4 arba SVAN, birželį atrasta viešai skelbiamose nuotraukose, darytose iš NASA ir ESA (Europos kosmoso agentūros) aplink Saulę skriejančios Saulės heliosferos observatorijos (SOHO) Saulės vėjo anizotropijos įrangos SVAN (SWAN, sutrumpinta iš Solar Wind Anisotropies). Dar kelias dienas prieš aušrą kometa SVAN, kurios ryškis siekia maždaug 6, bus įžiūrima pro žiūronus ar nedidelį teleskopą šiaurės rytuose, netoli Didžiųjų Grįžulo Ratų. Manoma, didžiausią ryškį kometa pasieks šią savaitę. Prieš dvi dienas kometa SVAN praskriejo arčiausiai pro Saulę savo kelyje, o arčiausiai Žemės bus šio mėnesio pabaigoje. Neįprasta SVAN orbita, spėjama, yra hiperbolės pavidalo, tai reiškia, kad dangaus klajūnė nuskries į tolimą erdvę ir jau niekada nebegrįš.

Paskelbta

Širdies ūko šviesa

Kas įkaitina Širdies ūką? Didžiulis emisinis ūkas, žymimas IC 1805, išties primena žmogaus širdį. Ūkas ryškiai švyti rausvai dėl gausiausio elemento jame – vandenilio – skleidžiamos šviesos. Rausvą švytėjimą pažadina ir pavidalą kuria nedidelė grupelė žvaigždžių netoli ūko centro. 30 šviesmečių skersmens plote matyti dauguma šių žvaigždžių. Tai padrikasis žvaigždžių spiečius, kuriame yra keletas šviesių žvaigždžių, beveik 50 kartų didesnės masės negu mūsų Saulė, ir daug blyškių žvaigždžių, prilygstančių vos daliai Saulės. Ten buvęs ir mikrokvazaras, prieš milijonus metų išsviestas lauk iš spiečiaus. Širdies ūkas nutolęs apie 7500 šviesmečių nuo mūsų, Juostadančio (Kasiopėjos) žvaigždyne.

Paskelbta

Viktorijos krateris Marse

Pastumkite naršyklės lango apačioje esančią slankjuostę į dešinę ir galėsite apžiūrėti visą kraterį – didžiausią kokį marsaeigiams teko aplankyti raudonojoje planetoje. Nukakti prie didžiojo Viktorijos kraterio buvo roboto marsaeigio „Galimybė“ (Opportunity), kuris jau 21 mėnesį rieda Marso paviršiumi, užduotis. Marsaeigis kraterį pasiekė praeitą savaitę ir šiuo metu atsargiai tyrinėja šią duobę, dydžio sulig stadionu. Mokslininkai tikisi, kad Viktorijos krateryje galima bus rasti giliuosius grunto sluoksnius, atidengtus galingo smūgio metu, ir patyrinėti senąją Marso paviršiaus istoriją. Čia, iš daug nuotraukų suklijuoto vaizdo tolumoje, matyti kitas Viktorijos kraštas, kabantis maždaug už 800 metrų ir iškilęs apie 70 metrų virš kraterio dugno. Loma priekyje buvo praminta Ančių įlanka. Viktorijos krateris maždaug penkis kartus didesnis už Ištvermės (Endurance) kraterį, prie kurio marsaeigis „Galimybė“ tyrinėdamas praleido 6 mėnesius. Jei pavyks rasti saugų taką, marsaeigis riedės į Viktorijos kraterio vidų.

Paskelbta

Naktinė Žemė

Taip Žemė atrodo naktį. Ar įžiūrėtumėte Lietuvą, o gal net sostinę? Didžiuosius pasaulio miestus, spindinčius gatvių šviesomis, galite lengvai atpažinti. Žmonių sukurtos ugnys daugiausia nušviečia tas planetos dalis, kuriose įsikūrusios labiausiai išsivysčiusios ir tankiausiai apgyvendintos valstybės: Europos pakrantės, JAV rytai ir Japonija. Daug didelių miestų įsikūrė upių ar jūrų pakrantėse tam, kad galėtų pigiau – laivais – gabenti prekes. Visai tamsios vietovės juoduoja centrinėje Pietų Amerikoje, Afrikoje, Azijoje ir Australijoje. Šis kvapą gniaužiantis vaizdas gautas suklijavus šimtus nuotraukų, darytų iš aplink Žemę skriejančių meteorologinių DMSP palydovų. (Dar didesnės skyros nuotrauką galite atsisiųsti paspaudę čia.)

Paskelbta

Pora astronautų trimačiame vaizde

Spalio 12 d., STS-115 misijos metu, astronautė Haidmari Stefanišin-Paiper (Heidemarie Stefanyshyn-Piper) fotografavo savo kolegą Džozefą Tanerį (Joseph Tanner). Tą dieną abu jie, dėvintys astronautų kostiumus, dirbo Atlantidos (Atlantis) orbitinės šaudyklės (šatlo) išorėje, maždaug 300 km virš Žemės. Iš dviejų nuotraukų buvo sudėtas šis įspūdingas trimatis vaizdas – anaglifas, skirtas žiūrėti pro raudonus-mėlynus akinius. Raudonų-mėlynų akinių kairė akis turi būti raudono filtro, dešinė – mėlyno. Juos lengva pasigaminti iš spalvotų filtrų, parduodamų raštinės reikmenų parduotuvėse. Tanerio antveidyje matyti atsispindinti pati astronautė ir Saulė, spindinti virš tolimo Žemės krašto.

Paskelbta

Galaktikos NGC 5905 ir 5908

Šios dvi nuostabą keliančios galaktikos, NGC 5905 (kairėje) ir NGC 5908, yra už maždaug 140 milijonų šviesmečių šiaurinio skliauto Slibino žvaigždyne. Jas skiria pusė milijono šviesmečių. Ir tai puiki proga pasigrožėti dviejų spiralinių galaktikų skirtingu vaizdu. Spiralinė galaktika NGC 5905 atsisukusi į mus plokštuma, todėl gerai matyti šviesūs žvaigždžių spiečiai, nusagstę iš didžiulės centrinės skersės nusidriekusias vijas. Tačiau NGC 5908 pakrypusi briauna, todėl mums lieka stebėti šviesų branduolį ir tamsią, šviesą sugeriančių dulkių juostą, būdingą spiralinėms galaktikoms. Ši galaktika panaši į daug tyrinėtą, irgi iš briaunos matomą, spiralinę galaktiką M104, pramintą Sombrero galaktika .

Paskelbta

Istorinė supernovos liekana RCW 86

185-aisiais mūsų eros metais kinų astronomai užrašė stebėję naują žvaigždę senajame Nanmeno žvaigždyne – grupėje žvaigždžių tarp Tolimano (Kentauro alfos) ir Hadaro (Kentauro betos). Naujoji žvaigždė buvo matoma kelis mėnesius. Manoma, tai seniausia istoriniuose šaltiniuose minima supernova. Duomenys iš dviejų XXI amžiaus rentgeno teleskopų, skriejančių erdvėje aplink Žemę – XMM Niutono ir Čandros teleskopų – dabar pateikė įrodymų, kad supernovos liekana RCW 86 yra senosios sprogusios žvaigždės apvalkalai. Jų prietaisais darytoje sudėtinėje, sutartinių spalvų RCW 86 nuotraukoje matyti besiplečianti medžiagos skraistė, kurios rentgeno spinduliai nešantys didelę, vidutinę ir mažą energiją, pažymėti atitinkamai žyda, žalia ir rausva spalva. Smūgio bangos, nufotografuotos rentgeno spinduliuose, nuskriejo tolyn nuo sprogimo vietos apie 50 šviesmečių ir pagal jas galima išmatuoti apytikslį liekanos amžių. Astronomai apskaičiavo, kad šviesa iš pradinio sprogimo galėjo pirmą kartą pasiekti Žemės planetą 185-aisiais mūsų eros metais. Suvešėjusi netoli mūsų Galaktikos plokštumos, supernovo liekana RCW 86 yra maždaug už 8200 šviesmečių nuo žmonių gyvenimų.

Paskelbta

Žemė iš už Saturno

Kas tas blyškus balsvai-melsvas taškas šios nuotraukos, fotografuotos šalia Saturno, dešinėje? Tai – Žemė. Kasinio (Cassini) automatinis erdvėlaivis, skriejantis aplink Saturną, šio mėnesio pradžioje trumpam atsigręžė ir pažvelgė atgal į savo gimtąjį pasaulį. Pasinaudojęs Saturno paunksme ir pasislėpęs nuo kaitriosios Saulės, Kasinio automatinis erdvėlaivis nufotografavo menką taškelį, švytintį toli už žieduotosios planetos. Iškarpoje matyti padidintas vaizdas, šalia prisispaudusi dar blyškesnė dėmelė – Mėnulis. Visą Žemės planetą apgaubę milžiniški vandenynai, atspindėdami Saulės šviesą, ją nuspalvina žydrai. Žemėje gyvena daugiau negu 6 milijardai žmonių ir per šimtą oktilijonų (oktilijonas – 1027) Prochlorokokų. Prochlorokokai – fitoplanktonai, gausiausia rūšis mūsų planetoje, užtvindžiusi vandenynus. Jų protėviai kadaise pirmieji ėmė gaminti deguonį Žemėje.