Paskelbta

Vabzdžio Antenos

Kažkur už 60 milijonų šviesmečių, pietų skliauto Varno žvaigždyne, viena į kitą įsirėžė dvi didžiulės galaktikos. Atrodytų neįtikėtina, tačiau šių galaktikų – NGC 4038 ir NGC 4039 – žvaigždės per milijardus metų trunkančią milžinių dvikovą tarpusavyje nė karto nesusidūrė. Vietoj jų grūmėsi ir stumdėsi vienas su kitu didžiuliai molekulinių dujų ir dulkių debesys, sukėlę siautulingus žvaigždėdaros protrūkius. Šioje įspūdingoje, maždaug 500 tūkstančių šviesmečių aprėpiančioje, nuotraukoje įamžinti jauni žvaigždžių spiečiai ir tarpžvaigždinė medžiaga, kurią, galaktikų pakraščiams susidūrus, į šalis išblaškė gravitacinės traukos jėgos. Žemiečių papročiu, dėl savo išvaizdos, sukibusios galaktikos pramintos Vabzdžio Antenomis. Šioje skvarbioje nuotraukoje, prie viršutinės Antenos galo, galima įžiūrėti nykštukinę galaktiką NGC 4038S, atsiradusią iš kosminio galaktikų mūšio nuolaužų.

Paskelbta

Senis Mėnulis ir sesutės žvaigždės

Ši nuotrauka fotografuota praeito penktadienio ankstyvą rytą Mentone, Prancūzijoje. Joje – senas, nudilęs Mėnulis, kabantis rytų danguje šalia Sietyno (Plejadžių) žvaigždžių spiečiaus sesučių. Šviesioji Venera irgi keliavo kažkur netoliese, tik gaila, nepakliuvo į nuotrauką. Paprastai žymusis Sietynas nuotraukose matyti apsuptas melsvo švytėjimo, tačiau čia jį išblukino ryški Mėnulio šviesa. Kadangi pjautuvo nuotrauka buvo ilgai išlaikyta, gerai matyti Mėnulio naktinės pusės blausus paviršius, apšviestas nuo Žemės planetos atsispindėjusios šviesos. Jau pilnėjančią Mėnulio jaunatį galite išvysti ir šiomis dienomis. Senasis Žemės palydovas, palikęs Sietyną, dabar kabės vakaruose, į liniją išsirikiavęs paskui Marsą, Saturną ir Merkurijų, išilgai Saulės sistemos ekliptikos plokštumos.

Paskelbta

Katės Pėdutės ūkas

Ūkai garsėja tuo, kad dažnai primena mums pažįstamus žemiškus dalykus, o katės – kad nuolat papuola į bėdas. Tačiau vargiai atrastume tą katę, kuri įmynė Katės Pėdutės ūką Skorpiono žvaigždyne. Už penkių su puse tūkstančio šviesmečių emisinis ūkas švyti rausvai dėl gausybės jonizuotų vandenilio atomų. Jis dar vadinamas ir Lokio Letenos ūku, o kataloguose žymimas NGC 6334. Ten per kelis paskutinius milijonus metų gimė žvaigždžių, dešimt kartų didesnės masės už mūsų Saulę. Šioje nuotraukoje – plačiakampis Katės Pėdutės vaizdas, fotografuotas iš Naujojo Pietų Velso Australijoje.

Paskelbta

Lakiojantys Saturno palydovai

Saturno palydovai nestabteli nė minutei. Kosmoso keliautojas, atsidūręs prie žieduotosios planetos, išvystų nenutrūkstantį gausybės Saturno palydovų šokį tyloje, kiekvieną kartą nustebinantį vis naujais šokėjų deriniais. Tarsi mažoje Saulės sistemos kopijoje, arčiausiai planetos skriejantys palydovai greičiausiai aplekia aplink milžinę. Šio trumpo filmuko viduryje – Saturno palydovas Rėja, o pro šalį skrieja Mimas ir Enceladas. 1500 km skersmens Rėja yra daugiau negu tris kartus didesnė už Mimą ar Enceladą. Saulė šviečia į palydovus iš apačios, kairėje, todėl jie visi išlinkę plonyčiais pjautuvais. Filmukas sudėtas iš nuotraukų, nufotografuotų per 40 minučių, iš aplink Saturną skriejančio Kasinio (Cassini) automatinio erdvėlaivio.

Paskelbta

Žvaigždėta naktis

Vincento van Gogo paveikslas „Žvaigždėta naktis“, nutapytas pietų Prancūzijoje 1889 m. – vienas žymiausių naktinio dangau atvaizdų, sukurtų žmonijos. Čia sūkuriais nugulę potėpiai naktiniam dangui įkvepia gyvybės. Nors paprastai van Gogas piešdavo tai, ką mato aplink save, meno istorikai niekaip nesutaria, kokios žvaigždės ar planetos pavaizduotos „Žvaigždėtoje naktyje“. Paveikslas tapytas postimpresionizmo stiliumi – tai viena iš vyravusių dailės srovių XIX a. pabaigoje. „Žvaigždėtos nakties“ originalas kabo Šiuolaikinio meno muziejuje Niujorke, JAV.

Paskelbta

M57: Žiedo ūkas

Jis iš tiesų panašus į žiedą danguje. Prieš šimtus metų Žemės planetos astronomai pastebėjo keistos formos ūką. Dabar žymimą M57 arba NGC 6720, dujų debesį taip ir praminė – Žiedo ūku. Tai planetiškasis ūkas – dujų apvalkalas, kurio nusikratė gyvenimą baigianti, į Saulę panaši žvaigždė. Kadangi Žiedo ūkas yra ir vienas šviesiausių planetiškųjų ūkų danguje, jį galite įžiūrėti pro nedidelį teleskopą Lyros žvaigždyne. Įspūdingasis dujų debesis yra už maždaug 4 tūkstančių šviesmečių nuo mūsų, jo skersmuo apie 500 kartų didesnis už visą Saulės sistemą. Šioje neseniai fotografuotoje Hablo (Hubble) kosminio teleskopo nuotraukoje matyti nuo centro nutolusios dulkių gijos ir globulės – tai leidžia spėti, kad Žiedo ūkas ne sferos, bet veikiau cilindro formos.

Paskelbta

Niktė ir Hidra

Atrasti 2005 m. viduryje, mažieji Plutono palydovai iš pradžių laikinai buvo pažymėti S/2005 P1 ir S/2005 P2. Tačiau dabar jau oficialiai pakrikštyti vardais Niktė ir Hidra (Nix, Hydra). Palyginus su Plutono (2360 kilometrų skersmens) didžiuoju palydovu Charonu (1210 km skersmens), vidinis palydovas Niktė ir išorinis Hidra visai mažyčiai: vos 40 ir 160 km skersmens. Plutonas ir Charonas šviečia pakankamai ryškiai, ir šioje Hablo (Hubble) kosminio teleskopo nuotraukoje jų skleidžiama šviesa suskyla kryžiumi dėl difrakcijos. Tačiau Niktė ir Hidra yra 5 tūkstančius kartų blausesni už Plutoną – jų matyti tik šviesos taškeliai. Vardai mažyliams palydovams tolimojoje Plutono sistemoje duoti neatsitiktinai. Graikų mitologijoje Niktė (naktis) buvo pirmapradė nakties deivė, Charono motina. Hidra – devyngalvė pabaisa, o dabar skriejanti aplink devintąją Saulės sistemos planetą. Palydovų vardų pirmosios raidės taip pat atitinka į Plutoną šiuo metu skrendančio, automatinio kosminio erdvėlaivio „Naujieji horizontai“ inicialus.

Paskelbta

Į rytus nuo Antario

Link mūsų Galaktikos centro, įsižiūrėjus į rytus nuo Antario, matyti tamsios žymės, išdribusios po žvaigždžių užspeistą erdvę. Tai dar dvidešimto amžiaus pradžioje astronomo E. E. Barnardo (Barnard) sužymėti, šviesą sugeriantys tarpžvaigždinių dulkių debesys B72, B77, B78 ir B59, šešėliu užstojantys užnugaryje likusių žvaigždžių spindesį. Visi kartu šie debesys primena dūmus, kylančius iš pypkės galo, todėl taip ir buvo praminti – Pypkės ūku. Įspūdinga plačiakampė nuotrauka buvo fotografuota juodame, žmonijos išradimų neapšviestame danguje virš Akoso (Hakos), Namibijoje. Ji apima 10 x 7 laipsnių dangaus skliauto Gyvatnešio žvaigždyne.

Paskelbta

Planetos, Asiliukas ir Prakartas

Praeitą savaitgalį, šeštadienį, birželio 17 d., tarsi pranašiškas ženklas prie Prakarto susitiko klajūnės planetos Saturnas ir Marsas. Čia fotografuotoje nuotraukoje matyti aukščiau, į dešinę nuo Saturno – ryškiausio žiburio tą dieną tamsiame Arizonos danguje, – pakibęs Marsas, o Prakarto žvaigždžių spiečius (M44) – išsibarstęs apačioje, dešinėje. Abi planetas skiria vos truputį daugiau nei pusė laipsnio. Dar už pusės laipsnio, apačioje, kairėje, į liniją už planetų išsirikiavęs, spingsi dar vienas žiburys – milžiniška žvaigždė, pravardžiuojama Pietiniu Asiliuku (lotynų k. Asellus Australis), nors paprastai vadinama Vėžio delta. Ne paties didžiausio ryškio žvaigždė nutolusi nuo mūsų 136 šviesmečius Vėžio žvaigždyne.

Paskelbta

Saulėtekis Stounhedže per saulėgrįžą

Vakar Saulė pasiekė toliausiai į šiaurę esantį ekliptikos tašką Žemės dangaus skliaute. Paprastai vadinama saulėgrįža, ši diena žymi metų laikų kaitą – pavasaris užleidžia vietą vasarai Žemės šiauriniame pusrutulyje ir ruduo – žiemai pietiniame. Šioje nuotraukoje nufotografuota 2005 m. saulėgrįžos šventė Stounhedže, Anglijoje. Tokia proga Stounhedže pasitaiko nedažnai, nes ši vietovė ne visada atvira paprastiems lankytojams ir dar todėl, kad per ankstesnes saulėgrįžas dangus apmaudžiai apsitraukdavo debesimis. Tačiau prieš metus tūkstančiai žmonių buvo susirinkę stebėti saulėtekio per saulėgrįžą Stounhedže, prie 4000 metų amžiaus paminklo Saulei. Kadangi per tūkstantmečius Žemės ašis pasislinko, Saulė kyla nebe ten, kur tekėdavo astronomiškai tiksliai nutaikytoje milžiniškų akmenų šventovėje. Tačiau fotografui vis dėlto pavyko pagauti šviesos spindulius, susmigusius tiesiai į vieno iš akmenų viršugalvį.