Paskelbta

Slaptavietė vienumoje

Ar taip atrodo saulėlydis Žemės Šiaurės ašigalyje? Nepaisant miestų istorijų, kurios iš lūpų į lūpas perduodamos internetu, atsakymas – ne. Dailininkas čia nupiešė įsivaizduojamą ramų ir taikų, nežemišką vietovaizdį, pavadinęs savo kūrinį „Slaptavietė vienumoje“. Tokio vaizdo negalėtumėte pamatyti niekur gimtojoje Žemėje, nes Mėnulis ir Saulė mūsų danguje atrodo beveik vienodo kampo (regimojo dydžio). Juos abu galite puikiai palyginti per saulės užtemimus. Nors iliustracija atrodo išties įspūdingai ir tikroviškai – Mėnulio pjautuvas tobulai išlinkęs pagal nuo žvaigždės sklindančios šviesos kryptį. Tikrovėje Šiaurės ašigalis Žemėje atrodo kitaip. Norite pamatyti kaip? Nuo šio mėnesio pradžios Šiaurės ašigalį galite stebėti netgi tiesiogiai per ten veikiančią interneto kamerą.

Paskelbta

Ryškusis Regulas šalia nykštukinės Liūto I galaktikos

Žvaigždė kairiajame kampe tokia ryški, kad kartais net sunku pastebėti galaktiką apatiniame dešiniajame kampe. Šioje nuotraukoje spindintį Regulą ir Liūto I galaktikėlę skiria vos vienas laipsnis Liūto žvaigždyne. Regulas – jauna, pagrindinės sekos žvaigždė, Liūto alfa – priklauso daugianarei žvaigždžių sistemai. Vienas iš narių, sidabriniam Regului artima dviguba žvaigždė, matyti truputį aukščiau, dešinėje nuo jo. Liūto I yra nykštukinė sferoidinė galaktika Vietinėje galaktikų grupėje, kurioje karaliauja mūsų Galaktika ir M31. Manoma, kad Liūto I yra tolimiausia iš kelių žinomų mažųjų mūsų Galaktikos palydovų – galaktikėlių. Regulas nuo mūsų nutolęs maždaug 75 šviesmečius, o Liūto I – apie 800 tūkstančių šviesmečių.

Paskelbta

Saturnas, Marsas ir Prakartas

Griebkite žiūronus ir raskite danguje Saturną ir Marsą. Jei šiomis dienomis būtumėte pažvelgę į vakarų pusę, neilgai trukus po saulėlydžio, būtumėte išvydę vaizdą panašų į šį – fotografuotą birželio 14 d. Čia Prakarto padrikasis žvaigždžių spiečius (M44), apsuptas Saturno (kairėje) ir Marso – planetas skiria vos 1,5 laipsnio. Saturnas ir Marsas dar labiau priartėjo vienas prie kito šeštadienį – žemiečių dangaus skliaute juos skyrė vos pusė laipsnio, nors Prakartas liko kažkur tolumoje. Turite žiūronus ar teleskopą? Galite danguje pasižvalgyti ir Merkurijaus su Jupiteriu!

Paskelbta

APOD švenčia vienuolikos metų sukaktį

Pirmasis įrašas amerikietiškoje svetainėje „Dienos astronominė nuotrauka“ (Astronomy Picture of the Day, APOD) pasirodė lygiai prieš 11 metų, 1995 m. birželio 16 d. Nors tą dieną svetainė sudomino tik 14 lankytojų, didžiuodamiesi galime pranešti, kad iki šios dienos, per vienuolika metų, APOD aplankė ir kosmines nuotraukas peržvelgė daugiau nei 400 milijonų kartų. Gimusi pasaulinio tinklo kūdikystėje ir beveik nesikeitusi, APOD tapo viena pastoviausių ir žinomiausių svetainių nuolat kintančiame interneto pasaulyje. Daug žmonių dar nežino, kad APOD kiekvieną dieną išverčiama į daugelį pasaulio kalbų, tame tarpe ir lietuvių. Dar kartą norime padėkoti mūsų skaitytojams ir astronomams už nuolatinę paramą ir pagalbą, nors padėkos laiškus derėtų siųsti žmonėms, kurie negailėdami jėgų kūrė tas nuostabias astronomijos nuotraukas, be kurių APOD nebūtų gimusi skaitmeninėje erdvėje. Jų vardus ir elektroninio pašto adresus visada nurodome po nuotraukomis. „Dangus virš Marso“ – taip pavadintą nuotraukų viziją matote čia, kurią atsiuntė ištikimas APOD gerbėjas. Ar įžiūrėtumėte, kiek joje atskirų nuotraukų?

Paskelbta

Veneros juostą nusmaigstę teleskopai

Jei paslinksite nuotrauką į dešinę, išvysite Pietų Afrikos astronomijos observatorijos (SAAO) 180 laipsnių panoramą nuo Saterlendo stebėjimų stoties kalvos. Matyti SAAO teleskopų kupolai ir pastatai palei tamsų, į tolumą išsiliejusį ir rausvos žaros prispaustą, melsvąjį Žemės šešėlį. Saulėtekio ar saulėlydžio metu nuraudusi Saulės priešpriešinės pusės skliauto rykštė palei horizontą vadinama Veneros juosta. Čia iš kairės į dešinę išsirikiavę: milžiniško, 11 metrų SALT (Didžiojo Pietų Afrikos) teleskopo bokštas, interneto teleskopo MONET kupolas, 1,9 metrų Redklifas (Radcliffe), 1 metro Elžbieta, 0,75 ir 0,5 metrų reflektoriai, garažas, YSTAR, BiSON, ACT, infraraudonųjų spindulių tyrimo IRSF (atviras) ir sandėlys. (SAAO žinovams: šioje nuotraukoje pietų plačiakampio planetų paieškos teleskopo SuperWASP nematyti, nes jį užstoja IRSF.)

Paskelbta

Infraraudonoji Andromeda

Šioje plačiakampėje, tikslioje iki smulkmenų Spitzerio (Spitzer) kosminio teleskopo nuotraukoje matyti infraraudonoji šviesa, kurią skleidžia dulkės (pažymėta raudona spalva) ir senos žvaigždės (mėlyna). Tai Andromeda – masyvi spiralinė galaktika vos už 2,5 milijono šviesmečių. Ji daugiau nei du kartus didesnė už mūsų gimtąją Galaktiką ir yra didžiausia iš kaimyninių galaktikų. Paprastai regimosios šviesos nuotraukose matyti milžiniškos spiralinės vijos , apaugusios jaunomis šviesiomis žvaigždėmis, tačiau šioje infraraudonojoje nuotraukoje galima stebėti gumburiuotas dulkių vijas, įkaitintas jaunų žvaigždžių, kurios skrieja dar arčiau galaktikos centro. Visa nuotrauka, skirta Andromedos infraraudoniesiems spinduliams ir susitelkusioms žvaigždėms tirti, tarsi mozaika sudėta iš daugiau kaip 3 tūkstančių atskirų kadrų. Matomi ir mažosios palydovės – galaktikos: NGC 205 apačioje ir M32 viršuje. Duomenys patvirtina, kad Andromeda, dar žymima M31, turi apie 1 trilijoną (1012) žvaigždžių, tuo tarpu mūsiškė Paukščių Tako Galaktika sukurpusi vos 400 milijardų, t. y. du su puse karto mažiau Saulės pusseserių.

Paskelbta

Ledo vulkanai Encelade

Šioje dailininko vizijoje – kvapą gniaužiantis Saturnas tolumoje ir svetimos žemės ledo vulkanai – lediniai geizeriai, besiveržiantys iš Encelado paviršiaus siaurų plyšių. Didingus fontanus atrado Kasinio (Cassini) automatinio erdvėlaivio prietaisai, kai praeitais metais jis praskriejo visai netoli šviesaus ir spindinčio vidinio Saturno palydovo. Mokslininkai spėja, kad čiurkšlės veržiasi iš arti paviršiaus glūdinčių kišenių, pilnų skysto vandens, kurio temperatūra – maždaug 273 Kelvinų (0 laipsnių Celsijaus) – karšta, palyginti su tolimojo palydovo paviršiaus temperatūra – 73 K (-200° C). Ledo vulkanai liudija, kad mažytis, vos 500 kilometrų skersmens palydovas, stebėtinai aktyvus, ir tai dar viena vieta Visatoje, kur galima ieškoti vandens ir gyvybės užuomazgų už Žemės ribų. Manoma, kad Encelado ledo vulkanai taip pat prisideda prie blausaus, tačiau plataus Saturno E žiedo.

Paskelbta

Ugnikalnio išsiveržimas Aliaskoje

Kas atsitiko? Tai ugnikalnio išsiveržimas! Pirmasis žmogus, kuris pastebėjo, kad Aleutų Klivlando (Cleveland) ugnikalnis spjaudosi pelenais, buvo Tarptautinėje kosminėje stotyje skriejantis astronautas Džefris N. Viljamsas (Jeffrey N. Williams). Prieš dvi savaites iš viršaus stebėdamas Aleutų salas Aliaskoje, Viljamsas pamatė, nufotografavo ir pranešė apie įspūdingą pelenų debesį, kylantį nuo Klivlando ugnikalnio. Išsiveržimas, prasidėjęs ką tik prieš fotografuojant šią nuotrauką, truko vos dvi valandas. Klivlando stratovulkanas yra vienas aktyviausių Aleutų salose. Žilasis ugnikalnis išsiveržia tada, kai karštą magmą žemės gelmėse suspaudžia į šiaurės vakarus judanti, po Šiaurės Amerikos tektonine plokšte slenkanti, Ramiojo vandenyno plokštė.

Paskelbta

Dvipolis emisinis ūkas NGC 6164

Kaip žvaigždė sukūrė tokį puošnų ūką? Emisinio ūko NGC 6164-5 viduje slypi neįprastai masyvi žvaigždė, baigianti nugyventi gyvenimą. Žvaigždė, kuri matyti šios nuotraukos centre, kataloguose žymima HD 148937. Ji tokia karšta, kad jos skleidžiama ultravioletinė šviesa įkaitina aplinkines dujas. Gali būti, kad šias dujas pati žvaigždė dėl greito sukimosi ir išspjovė – taip purkštukas sukasi ir spjaudo vandenį laistydamas pievelę Žemėje. Tolyn išspjautą medžiagą, matyt, nukreipia žvaigždės magnetinis laukas, sukurdamas simetrišką dvipolį ūką. Apačioje, kairėje, matyti ir keli į kometas panašūs dujų gumulai. NGC 6164-5 tęsiasi apie 4 šviesmečius ir yra už maždaug 4 tūkstančių šviesmečių, pietų dangaus skliauto Kampainio žvaigždyne.

Paskelbta

Kelias, kuriuo niekada nežengė žmogus

Šis kelias veda link Viktorijos kraterio Marse. Juo niekada niekas nebuvo keliavęs. Norėdamas pasiekti Viktorijos kraterį, robotas marsaeigis „Galimybė“ (Opportunity) turi perkirsti nuotraukoje matomus Marso plotus. Krateris yra priekyje, už maždaug 1 kilometro. Priešais mūsų akis ir roboto kameras nusidriekęs kraštovaizdis stebina paviršiuje boluojančiomis šviesiomis uolienomis, kurios atrodo tarsi akmenimis grįstas kelias. Dėl Marso gamtos pokštų nusidriekusį nežemišką kelią supa smėlio kopos – marsaeigiui teks jas apeiti. Į akmenuotąjį kelią pažvelgus iš arčiau matyti, kad jis nusėtas mažų akmenukų, pramintų marsietiškomis mėlynėmis. „Galimybė“ ir jos sesutė robotė „Dvasia“ (Spirit) toliau keliauja po Marsą, tyrinėdamos raudonąją planetą. Kitą mėnesį mokslininkai planuoja žmonių dar negyvenamoje planetoje nuvairuoti „Galimybę“ per Meridiano plokštikalnę ir iš patogios padėties nufotografuoti 800 metrų skersmens Viktorijos kraterį.