Paskelbta

Nudilusi Rėja virš Saturno pjautuvo

Švelnūs atspalviai, nakties užlieti dangaus kūnai, plonytė žiedo linija ir trapūs šešėliai – tai milžinės Saturno planetos kasdienybės nuotrauka. Šią spalvotą nuotrauką prieš kelis mėnesius nufotografavo orbitoje aplink Saturną skriejančio Kasinio (Cassini) automatinio erdvėlaivio kameros, nusigręžusios beveik tiesiai į priešingą Saulei pusę. Planetos pjautuvas ir jos palydovo Rėjos naktis čia matyti tikrų spalvų. Ir tai tik vienas iš 60-ties nebyliojo kino kadrų, kuriuose neseniai galėjote išvysti mažąjį palydovą lekiantį pro milžinę planetą. Kadangi Kasinio automatinis erdvėlaivis buvo beveik ties žiedų plokštumos briauna, vietoj įprasto juostuoto lanko nuotraukoje matyti tik siaura linija. Kasinio nepilotuojamas erdvėlaivis šiuo metu jau pusę užsibrėžto laiko sėkmingai atitarnavo skriedamas aplink Saturną ir puikiai pasiruošęs dirbti dar likusius dvejus metus, tyrinėdamas sudėtingą ir vis naujai nustebinančią planetos sistemą.

Paskelbta

Tamsi katrioji Saulė

Ar tai mūsų Saulė? Žinoma, taip. Net ir vėsią dieną Saulė – tai įkaitusių dujų verdantis kamuolys. Nenurimdami nė minutei plazmos burbulai, skleidžiantys stiprų, painiai susiraizgiusį magnetinį lauką, nuolat nenuspėjamai kyla iš gilumos, įžiebdami šviesias aktyvias sritis ar saulės dėmes. Šiose vietose, Saulės paviršiuje, magnetinis laukas susiveja į milžiniškas kilpas. Neapčiuopiamomis kilpomis teka karšto vandenilio dujos, kyla į viršų ir vėl krenta žemyn, tačiau kartais ištrūksta į vainiką ar net dar toliau – į atvirą kosmosą – ir virsta saulės vėju. Šioje nuotraukoje nufotografuotos trys Saulės spektro ultravioletinės linijos, paverstos žmogaus akiai matomomis spalvomis. Kadangi tik aktyvios sritys skleidžia pakankamai didelės energijos ultravioletinę šviesą, didžioji dalis ugninio paviršiaus atrodo tamsi. Spalvotos dėmės – tai patys karščiausi lopinėliai, kuriuose vyksta audringi virsmai. Nors Saulė nuolat verda, mainosi, jos regimoji šviesa nekinta jau 5 milijardus metų, ir būtent ši savybė kadaise leido užgimti gyvybei Žemės planetoje.

Paskelbta

Eskimo ūkas pro Hablo teleskopą

Eskimo ūką 1787 m. atrado astronomas Viljamas Heršelis (William Herschel). Iš Žemės planetos šis ūkas, dar žymimas NGC 2392, primena galvą žmogaus, apsigobusio eskimų skranda su gobtuvu. 2000 m. Eskimo ūką nufotografavo Hablo (Hubble) kosminis teleskopas. Šioje iš kosmoso gautoje nuotraukoje matyti neįprastai painiai susiraizgę ūko dujų debesys. Mokslininkai iki šiol laužo galvas dėl jų kilmės. Eskimo ūkas yra planetiškasis ūkas. Dujos, dabar susimetusios į ūką, vos prieš 10 tūkstančių metų buvo į Saulę panašios žvaigždės išoriniu sluoksniu. Vidų išraižę plaušai vėliau atsiskyrė nuo centre likusios žvaigždės, plėšomi stipraus žvaigždinio vėjo. Išorėje matyti taip pat neįprasti šviesmečio dydžio pluoštai, kurių švytintys azoto atomai nuspalvinti oranžine spalva.

Paskelbta

Keliaujantis „Diskaveris“

Liepos 4 d. kosminė šaudyklė (šatlas) „Diskaveris“ (Discovery) šovė į dangų pradėdamas misiją STS-121 (STS, Space Transportation System – angl. kosminių pervežimų sistema). Dabar jau prisišvartavęs prie Tarptautinės kosminės stoties, „Diskaveris“ skrieja aplink Žemės planetą maždaug 27 tūkstančių kilometrų per valandą greičiu. Tačiau šioje nuotraukoje jis nufotografuotas ramų gegužės vakarą vėžlio greičiu, mažiau negu 2 km per valandą, artėjantis prie aptarnavimo įrengimų Kenedžio kosminio centro paleidimo aikštelėje 39B. Tokiu greičiu kosminio uosto takeliais ant vieno iš NASA darbinių arklių – vikšrinių transporterių – keliauja erdvėlaivis, jį nešančios raketos ir išoriniai degalų bakai. Kadaise sukurti vykdant Apolono (Apollo) programą, ir skirti gabenti milžinišką Saturno V raketą, vikšriniai transporteriai iki šiol tarnauja jau keturis dešimtmečius.

Paskelbta

Šviesioji galaktika M81

Didžiulė ir puošni spiralinė galaktika M81 rymo šiauriniame dangaus skliaute, Didžiųjų Grįžulo Ratų žvaigždyne. Joje – vienoje šviesiausių galaktikų Žemės planetos danguje, dydžiu prilygstančioje mūsų Galaktikai, buvo sužibusi antra pagal ryškumą šių laikų supernova (1993 m.). Šioje didingoje, detalioje nuotraukoje matyti šviesus gelsvas M81 branduolys, žydros spiralinės vijos ir plačiai išsidraikiusios kosminių dulkių gijos. Viena tamsi dulkių gysla, primindama apie audringą galaktikos praeitį, skirtingai nuo visų kitų kerta diską apačioje, į dešinę nuo galaktikos centro. Paklydusių juosta gali būti atsirado tada, kai pro šali lėtai praskrido mažesnioji M81 kaimynė – galaktika M82. Astronomai, atidžiai ištyrę galaktikos M81, dar kitaip žymimos NGC 3031, kintamąsias žvaigždes, galėjo nustatyti tikslų atstumą iki jos – tai 11,8 milijonų šviesmečių.

Paskelbta

NGC 6888: trispalvis žvaigždėtas dangus

NGC 6888, dar vadinamas Pusmėnulio ūku, yra maždaug 25 šviesmečių skersmens. Šį kosminį burbulą išpūtė centre slypinčios šviesios, masyvios žvaigždės vėjas. Įsitaisęs beveik nuotraukos centre, apsuptas tarpžvaigždinių dujų debesų ir gausybės žvaigždžių, Gulbės žvaigždyne, NGC 6888 nuo mūsų nutolęs maždaug 5 tūkstančius šviesmečių. Trijų spalvų sudėtinė nuotrauka gauta sudėjus kadrus, gautus pro tris skirtingus siaurus filtrus, praleidžiančius tik tam tikrų atomų šviesą. Vandenilio atomų šviesa nuspalvota žaliai, sieros – raudonai, o deguonies – mėlynai. Ūko NGC 6888 centrinė žvaigždė, priskiriama Volfo ir Rajė žvaigždėms (WR 136), stipriu žvaigždiniu vėju šluoja lauk savo išorinius sluoksnius, kas 10 tūkstančių metų nusimesdama tiek masės, kiek turi mūsų Saulė. Sparčiai eikvojanti energiją ir deginanti kurą, savo gyvenimo pabaigoje ši žvaigždė galų gale sprogs padabindama dangų dar viena supernova.

Paskelbta

Spiralinė galaktika NGC 2403 pro Subaru teleskopą

Susivijusios spiralinės vijos nutaškuotos šviesiais rausvais ūkais – tai šioje detalioje nuotraukoje įamžinta artima spiralinė galaktika NGC 2403. Puošnioje galaktikoje matyti ir padrikieji žydrieji žvaigždžių spiečiai, tamsios dulkių juostos ir šviesus, tačiau palyginti nedidelis galaktikos branduolys. NGC 2403 yra Žirafos žvaigždyne, palyginti netoli – už 10 milijonų šviesmečių – iškart už Vietinės galaktikų grupės. Hablo (Hubble) klasifikacijoje ši galaktika yra Sc rūšies. 2004 m. galaktikoje NGC 2403 sužibo viena ryškiausių mūsų laikų supernovų. Ši nuotrauka, didžiausios skiriamosios gebos iš visų NGC 2403 vaizdų, buvo fotografuota pro japonų 8,3 m. Subaru teleskopą ant Mauna Kea ugnikalnio (havajietiškai – Baltojo kalno), Havajuose, JAV.

Paskelbta

Kentauro A galaktika pro Kanados-Prancūzijos-Havajų teleskopą

Kodėl pekuliarinė galaktika Kentauro A sukaupusi tiek daug dulkių? Ją kertančios įspūdingos dulkių juostos tokios tankios, kad beveik visiškai sugeria galaktikos centro regimąją šviesą. Tai nėra labai įprasta, kadangi Kentauro A apskrita forma ir daug raudonųjų žvaigždžių yra milžiniškų elipsinių galaktikų savybės, bet jose paprastai negausu tamsiųjų dulkių. Kentauro A, dar žymima NGC 5128, iš įprastinių elipsinių galaktikų išsiskiria dar ir tuo, kad turi palyginti daugiau jaunų žydrųjų žvaigždžių ir yra labai stiprus radijo bangų šaltinis. Iš šių duomenų galima spėti, kad keistoji Kentauro A – tai susidūrusios dvi paprastos galaktikos. Dėl susidūrimo atsirado daug naujų žvaigždžių, tačiau kaip susidarė nepaprastosios Kentauro A dulkių juostos – tiksliai dar nėra žinoma. Juostuotoji galaktika skrieja už 13 milijonų šviesmečių nuo mūsų, tai artimiausia aktyvi galaktika. Šioje nuotraukoje Kentauro A tęsiasi daugiau negu 60 tūkstančių šviesmečių. Ją galimą įžiūrėti pro žiūronus Kentauro žvaigždyne.

Paskelbta

Vaizdas link Sutuoktinio kalvos Marse

Ši nuotrauka – tik dalis vieno didžiausių kada nors gautų panoraminių vaizdų iš Marso planetos. Plačiakampė mozaika tapo marsaeigio roboto „Dvasia“ (Spirit) rūpesčiu per visą ilgą, energiją siurbiančią žiemą pietiniame Marso pusrutulyje. Marsiečių žiemą „Dvasia“ turės praleisti ant Makulo kalvos (pavadintos 2003 m., erdvėlaivio „Kolumbija“ skrydžio metu, žuvusio astronauto McCool garbei) šlaito, nukreipusi baterijų plokštes į Saulę. Šioje nuotraukoje suklijuota daugiau negu 800 kadrų, kurie nežymiai suspausti skaitmeniniu būdu, tačiau visam vaizdui užbaigti prireiks dar mėnesio. Čia matote nusidriekusią dykumą link Sutuoktinio (Husband) kalvos, į kurią marsaeigis „Dvasia“ buvo užkopęs praeitais metais. Jeigu įdėmiai įsižiūrėsite, išvysite jo paliktus pėdsakus.

Paskelbta

Vėjas iš juodosios bedugnės

Dvinarę žvaigždžių sistemą GRO J1655-40 sudaro palyginti paprasta žvaigždė, tik daugiau negu du kartus masyvesnė už Saulę, skriejanti kartu su maždaug septynių Saulių masės juodąja bedugne. Įspūdinga dailininko vizija gelbsti įsivaizduoti, kaip juodoji bedugnė milžiniška gravitacijos jėga traukia, vynioja ir ryja kosminę medžiagą iš žvaigždės. Tačiau dalis medžiagos atitrūksta nuo juodąją bedugną apsupusio akrecijos disko ir sukelia vėją. Tiesą sakant, dabar astronomai tikina, kad Čandros (Chandra) kosminėje observatorijoje gautose rentgeno nuotraukose matomą, dideliu greičiu nuo disko skriejantį, vėją sukelia magnetinės jėgos. Vidinės magnetinės jėgos taip pat nukreipia medžiagą į diską ir į pačią juodąją bedugnę. Jeigu turėtume rentgeno akis ir dar tokias aštrias kaip Čandros kosminės observatorijos, galėtume įžiūrėti GRO J1655-40 už maždaug 11 tūkstančių šviesmečių Skorpiono žvaigždyne.