Jeigu Jūs būtumėte pirmasis erdvėlaivis iš Žemės planetos, besileidžiantis ant Titano, ką išvystumėte? Praeitų metų vasarį, Iškart kai Hoigenso (Huygens) zondas praskrodė Saturno palydovo Titano debesų antklodę, jis nufotografavo keletą nuotraukų virš vieno paslaptingiausių palydovų Saulės sistemoje. Visai neseniai atskiri kadrai skaitmeniniu būdu sujungti į vientisas įspūdingas panoramas ir kvapą gniaužiančius nusileidimo vaizdus. Šioje nuotraukoje – panoraminis „žuvies akies“ vaizdas, kurį Hoigenso zondas pagavo maždaug 5 km virš Titano paviršiaus. Nors apdorotoje panoramoje paviršius matyti tarsi pro stiklinės dugną, galima įžiūrėti vietovaizdį visomis kryptimis. Zondas nusileido tamsioje teritorijoje apačioje, dešinėje nuo nuotraukos centro. Ten palyginti tamsią, smėlėtą įdubą supa šviesios kalvos dešinėje ir griovų išraižyta vietovė viršuje. Neseniai gauti duomenys rodo, kad Titano ežerų ir upių įdubos paprastai būna išdžiūvusios, tik kartais, po trumpalaikių bet gausių metano liūčių, prisipildo skysto metano.
NGC 2440: naujos baltosios nykštukės kokonas
Tarsi drugelis, nauja baltoji nykštukė ritasi iš kokono, supusio jos ankstesnį būvį. Šioje nuotraukoje, planetiškojo ūko kokone NGC 2440 slypi viena karščiausių iš visų žinomų baltųjų nykštukių. Ji žiba kaip baltas taškas beveik nuotraukos centre. Mūsų Saulės taip pat, manoma, laukia panašus likimas, bet ne anksčiau negu po maždaug 5 milijardų metų. Šią dirbtinių spalvų nuotrauką skaitmeniniu būdu paryškino astronomas Forestas Hamiltonas (Forrest Hamilton).
Trys galaktikos Slibino žvaigždyne
Trys kvapą užimančios galaktikos, žymimos NGC 5985 arba Slibino grupe, kabo šiaurinio dangaus skliauto Slibino žvaigždyne. Iš kairės į dešinę: plokštuma atsisukusi spiralinė NGC 5985, elipsinė NGC 5982 ir briauna atsigręžusi NGC 5981 – visos jos tilpo šioje teleskopinėje nuotraukoje, apimančioje vos daugiau negu pusę Mėnulio pilnaties. Nors ši galaktikų grupelė per maža, kad ją būtų galima laikyti galaktikų spiečiumi, ji nebuvo pažymėta ir kaip glaudi grupė. Galaktikų trijulė nutolusi maždaug 100 milijonų šviesmečių nuo Žemės planetos. Atidžiai spektrografu ištyrus spiralinės, plokštuma atsisukusios, galaktikos NGC 5985 branduolį, matyti stiprios ir plačios šviesos bangų tam tikro ilgio linijos – tai leidžia astronomams ją priskirti Seiferto galaktikoms – aktyvių galaktikų tipui. Ši galaktikų grupė nėra tokia žymi, kaip kitos glaudžios grupės, tačiau jos narių įspūdinga priešingybė nepaprastai domina astrofotografus. Žavioje nuotraukoje galite rasti ir dar tolimesnių galaktikų švieseles.
Jupiteris ir Raudonosios dėmės
Jupiterio Didžioji Raudonoji dėmė – tai daugiau nei 300 metų stebimas audros sūkurys – nuo pat teleskopų atsiradimo. Tačiau 2006 m. vasarį planetų tyrinėtojas Kristoferis Gou (Christopher Go) pastebėjo, kad prie jos prisijungė Jaunesnioji Raudonoji dėm, atsiradusi susiliejus mažesnėms balkšvoms audroms ir po to smarkiai paraudusi. Detalioje Hablo (Hubble) kosminio teleskopo nuotraukoje, fotografuotoje balandį, matyti abu gelsvai rausvi Jupiterio viesulai. Maždaug perpus mažesnė už Didžiąją Raudonąją, Jaunesnioji dėmė yra bemaž Žemės planetos dydžio. Jaunėlė, nuotraukoje matyti truputį žemiau ir kairiau senojo audrų sūkurio, vejasi Didžiąją Raudonąją dėmę atsilikusi per valandą, planetos sukimosi kryptimi iš kairės į dešinę. Nors astronomai iki galo negali paaiškinti, kodėl raudonosios Jupiterio dėmės visgi yra raudonos, jie mano, kad Jaunesnioji Raudonoji dėmė liudija klimato pasikeitimą didžiausioje Saulės sistemos planetoje.
Švasmano-Vachmano 3 kometos B nuolauža
Periodinė kometa 73P/Švasmano-Vachmano 3 jau anksčiau ėmė byrėti į gabalus. Tai kosminė ledo ir dulkių mišrainė, likusi nuo Saulės sistemos gimimo pradžios. Ji suskilo į keletą didelių gabalų praskrisdama arti Saulės 1995 m. Tačiau šį kartą kometa ėmė irti sparčiau – daugiau nei trys tuzinai nuolaužų, pavadintų pagal abėcėlę, braižo dangų, išsimėčiusios per keletą skliauto laipsnių. Kadangi kometos yra palyginti trapios, karštis, gravitacija ar dujų nuotėkis gali imti sparčiai griauti įspūdingąsias dangaus skrajūnes. Balandžio 18 d. Hablo (Hubble) kosminis teleskopas nufotografavo šią skvarbią nuotrauką. Joje – byrančios Švasmano-Vachmano 3 kometos B nuolauža ir gausi jos palyda: tuzinas mažesnių gabalų, kurių kiekvienas jau turi savo skraistę ir uodegą, kaip ir priklauso kometoms. Nuotrauka apima apie 3 tūkstančių kilometrų toje vietoje, kur buvo fotografuotas būrys nuolaužų, skriejęs už 32 milijonų kilometrų nuo Žemės planetos. Šiuo metu net ir ryškiausios kometos nuolaužos per silpnos, kad jas būtų įmanoma išvysti plika akimi. Švasmano-Vachmano 3 kometa arčiausiai Žemės pralėks gegužės 13 d., būdama už 11 milijonų kilometrų nuo mūsų civilizacijos.
Žydrai gelsvas Saturnas
Kodėl Saturno galas nudažytas žydrai? Šioje nuotraukoje vaizdas maždaug toks, kokį išvystų žmogus, jeigu kada nors priskristų pakankamai arti prie žieduotojo milžino. Nuotrauka fotografuota kovo viduryje iš Kasinio (Cassini) automatinio erdvėlaivio, skriejančio orbita aplink Saturną. Didingieji planetą juosiantys žiedai matyti atsisukę briauna, tarsi plonytė vertikali juosta, tačiau žiedų šešėliai, tamsiais raštais nukloję Saturno paviršių kairėje, išduoda nevienalytę jų struktūrą. Saturno palydovas Enceladas, kurio skersmuo vos 500 kilometrų ir kuriame rasti vandenį spjaudantys fontanai – tai tas juodas krešulys žiedų ašmenyse. Šiaurinis Saturno pusrutulis nuspalvotas žydrai dėl tos pačios priežasties, dėl kurios dangus Žemėje žydras – abiejų planetų danguje giedrą dieną molekulės išsklaido daugiau žydros negu raudonos šviesos. Pažvelgus giliau į Saturno debesis, visa užlieja tikrasis – auksinis – Saturno debesų atspalvis. Nėra iki galo aišku, kodėl nežemiškos planetos pietų pusrutulis nėra žydras, vienas iš spėjimų – debesys ten pakibę aukščiau. Taip pat dar nėra žinoma, kodėl visgi Saturno debesys gelsvi.
Saulės dėmės 875 žybsnis
Šiuo metu Saulės disku keliauja neįprastai aktyvi dėmė. Milžiniško aktyvumo sritis, žymima 875, yra didesnė už Žemę. Praeitą savaitę dėmė išspjovė keletą Saulės žybsnių. Dar po kelių dienų ji pasislėps už disko krašto. Ši mūsų gimtosios žvaigždės nuotrauka daryta praėjusį trečiadienį, parinkus tam tikrą raudonos šviesos juostą, norint išryškinti detales. Joje – iš Saulės dėmės 875 (tamsus lopas dešinėje, viršuje) besiveržiantis C klasės žybsnis, pasiekęs savo vystymosi vidurkelį. Šioje nuotraukoje santykinai šaltesnės sritys atrodo tamsios, o karštesnės – šviesios. Kairiajame krašte matyti virš paviršiaus plevenantys Saulės protuberantai.
Padrikasis spiečius NGC 290: žvaigždžių brangenybių dėžutė
Nėra pasaulyje brangenybių, kurios taip ryškiai spindėtų – tik žvaigždės. Tarsi brangakmeniai dėžutėje, padrikojo spiečiaus NGC 290 žvaigždės žiba ryškiomis spalvomis. Šią nuostabią nuotrauką neseniai nufotografavo orbitoje skriejantis Hablo (Hubble) kosminis teleskopas. Padrikieji spiečiai jaunesni už kamuolinius, turi mažiau žvaigždžių, tačiau jų tarpe – daugiau žydrųjų. NGC 290, kur apie 65 šviesmečių plote susispietę šimtai žvaigždžių, yra maždaug už 200 tūkstančių šviesmečių, kaimyninėje Mažojo Magelano Debesies galaktikoje. NGC 290 ir kiti padrikieji žvaigždžių spiečiai yra puikios laboratorijos, skirtingų masių žvaigždžių evoliucijai tirti, kadangi visi jie atsirado maždaug tuo pačiu metu.
Supernova 1006 m. po Kristaus gimimo
Maždaug prieš tūkstantį metų, 1006-aisiais mūsų eros metais Žemės planetos danguje užsidegė nauja žvaigždė, manoma, ryškiausia iš visų supernovų rašytinėje žmonijos istorijoje. Mūsų dienų astronomai vis dar gali stebėti besiplečiančią, po žvaigždės sprogimo likusią, liekaną, tačiau kaip atrodė supernova1006 m.? Supernovos SN1006 tūkstantmečio proga, astronomas Tunkas Tezelis (Tunc Tezel) išleido šią smalsumą žadinančią iliustraciją, paremtą jo paties 1988 m. vasario 22 d. daryta nuotrauka Viduržemio jūros pakrantėje, Antalijos pietuose, Turkijoje. Tą ankstyvą rytą danguje spindėjo šviesi Venera ir dylantis Mėnulio pjautuvas. Paskaičiavęs, kaip maždaug turėtų šviesti supernova – tarp Veneros ir Mėnulio jaunaties ryškumo – astronomas skaitmeninėje iliustracijoje pripiešė prieš tūkstantį metų dangų puošusią susprogusią žvaigždę. Žvaigždę jis patalpino toje vietoje, kur ji ir sužibo – pietų pusrutulio Vilko žvaigždyne, o vandens paviršiuje liko atsispindėti Mėnulio šviesa.
Skailabas virš Žemės
Skailabas (Skylab) buvo pirmoji JAV orbitinė kosminė laboratorija, paleista su Saturno V raketa 1973 m. gegužę. Šioje nuotraukoje nufotografuotą Skailabą NASA astronautai lankė tris kartus, kartais apsistodami net dviem su puse mėnesio. Skailabe buvo atliekama daugybė mokslinių tyrimų, tarp jų – astronominiai rentgeno ir ultravioletinių spindulių stebėjimai. Kai kurie iš tyrimų suteikė vertingos informacijos apie Kohouteko kometą, mūsų Saulę ir paslaptingąjį rentgeno spindulių foną – radiaciją, kuri sklinda iš visų dangaus vietų. Skailabas nukrito atgal į Žemę 1979 liepos 11 d.