Paskelbta

„Žievelės“ Didžiajame Magelano Debesyje

Kerintis žiburys tamsiame pietinio dangaus skliaute, Didysis Magelano Debesis, čia matomas nufotografuotas per siaurą filtrą, praleidžiantį tik raudoną, vandenilio atomų spinduliuojamą, šviesą. Didelę energiją nešančios žvaigždžių šviesos jonizuoti vandenilio atomai išspinduliuoja tam tikras vandenilio alfa (H alfa), regimai raudonos šviesos bangas, kada elektronas atgal prisijungia joną (rekombinuoja) ir pereina į mažesnės energijos būvį. Todėl šioje Didžiojo Magelano Debesies nuotraukoje atrodo tarsi priberta vandenilio dujų debesų žievelių, apsupusių masyvias, jaunas žvaigždes. Stiprių žvaigždinių vėjų ir ultravioletinių spindulių radiacijos išskaptuoti švytintys vandenilio debesys vadinami H II (jonizuoto vandenilio) sritimi. Šis didelės skyros vaizdas lyg mozaika sudėtas iš 6 nuotraukų, kiekviena – 200 minučių išlaikymo. Tarantulo ūke – didelėje žvaigždėdaros srityje aukščiau centro – irgi matyti daugybė tarpusavyje sukibusių žievelių. Mūsų Galaktikos palydovė, Didžiojo Magelano Debesies galaktika, yra maždaug 15 tūkstančių šviesmečių skersmens ir nutolusi vos 180 tūkstančių nuo mūsų Auksinės Žuvies žvaigždyne.

Paskelbta

Ilgų gama žybsnių galaktikos

Kas sukelia galingus sprogimus, vadinamus gama žybsniais? Astronomai nėra įsitikinę, tačiau spėja, kad ilgesni gama spindulių žybsniai (gamma ray burst, GRB) susiję su nepaprastai masyviomis žvaigždėmis. Nauji, šį spėjimą patvirtinantys, duomenys buvo neseniai gauti kartu su Hablo (Hubble) kosminio teleskopo nuotraukomis. Čia pateiktose nuotraukose matyti, kad ilgi gama žybsniai paprastai atsiranda tose galaktikose ir tose galaktikų dalyse, kur vyksta aktyvi žvaigždėdara ir gausu ryškių, masyvių žvaigždžių. Tuo ilgi GRB skiriasi nuo daugelio supernovų, kurios būna gana tolygiai išsibarsčiusios po savo gimtąsias galaktikas. Kadangi mūsų Paukščių Tako Galaktikoje tokių aktyvios žvaigždėdaros sričių palyginti nedaug, netoli sužibsiančio GRB, kuris galėtų įtakoti gyvybę Žemėje, tikimybė taip pat palyginti maža.

Paskelbta

Tarptautinė kosminė stotis virš Žemės

Tarptautinė kosminė stotis yra didžiausias žmonių sumeistrautas objektas, kada nors skriejęs orbitoje aplink Žemę. Praeitų metų rugpjūtį stotį aplankė ir atsargų atgabeno kosminė šaudyklė (šatlas) „Diskaveris“ (Discovery). Šiuo metu stotyje dirba 13-osios ekspedicijos komanda, kurioje – po vieną rusų ir amerikiečių astronautą. Besirengianti skristi atgal „Diskaverio“ įgula, šaudyklei jau atsiskyrus nuo kosminės stoties, įamžino šį kvapą gniaužiantį vaizdą. Tai tarsi kosminis miestas, skriejantis aukštai virš Kaspijos jūros. Gerai matyti stoties moduliai, fermos ir didžiulės Saulės baterijos, gaudančios šviesą ir paverčiančios ją gyvybiškai būtina elektros energija.

Paskelbta

Vulkaniniai rieduliai Marse

Kaip šie neįprastos išvaizdos akmenys atsidūrė Marse? Labiausiai tikėtina, kad dėl to kaltas ugnikalnis. Marsaeigis robotas „Dvasia“ (Spirit), šiuo metu riedantis po Marsą, aptiko šį beveik pusmetrio aukščio keistą akmenį, kurį mokslininkai spėjo praminti Grublėtuoju Rieduliu. Manoma, kad iš aktyvaus Marso ugnikalnio tekant lavai, joje buvusios karštų dujų pūslelės paliko rieduliuose duobutes ir randus. Netoli vardą įgijusio Grublėtojo Riedulio matyti keli panašūs, turbūt tokios pačios kilmės, akmenys. Tikrų spalvų nežemiškos planetos vietovaizdžio nuotrauka daryta maždaug prieš mėnesį. Marsaeigis robotas „Dvasia“, raudonojoje planetoje dirbantis jau trečius metus, žiemoja Marso šiauriniame pusrutulyje, įsitaisęs ant kalvos šlaito, kur jo baterijoms pakrauti galima pagauti daugiau Saulės energijos.

Paskelbta

Radijo teleskopų Didysis Masyvas

Pati įspūdingiausia radijo teleskopų grupė pasaulyje yra ir vienas veiksmingiausių teleskopų. Kiekvienas iš 27-ių Didžiojo Masyvo (Very Large Array, VLA) radijo teleskopų yra tikro namo dydžio ir gali būti kilnojamas bėgiais. Šioje nuotraukoje įamžintas Didysis Masyvas, pradėjęs veikti 1980 m., įsikūręs Naujosios Meksikos valstijoje, JAV. Šiuo teleskopu buvo atrastas vandens ledas Merkurijaus planetoje, šviesūs radijo vainikai aplink paprastas žvaigždes, mūsų Galaktikos mikrokvazarai, gravitacijos sukelti Einšteino žiedai aplink tolimąsias galaktikas ir radijo bangos, lydinčios tolimuosius gama žybsnius. Milžiniška Didžiojo Masyvo apimtis leidžia astronomams tirti nepaprastai greitas kosmines čiurkšles, ir net pažymėti mūsų Galaktikos centrą. Planuojamas Didžiojo masyvo teleskopų atnaujinimas.

Paskelbta

Trupanti kometa

Švasmano-Vachmano 3 (Schwassmann-Wachmann 3) kometos dirbtinių spalvų nuotrauka apima maždaug 6 laipsnius (12 Mėnulio pilnačių) išilgai orbitos. Šis vaizdas sudėtas iš Spitzerio (Spitzer) kosminio teleskopo infraraudonąją kamera gegužės 4 – 6 d. įrašytų kadrų. Jame – maždaug 45 iš 60-ies abėcėlės raidėmis pažymėtų trupančios kometos didžiųjų nuolaužų. Ryškiausia – dešinėje, viršuje – nuolauža C. Žemiau – šviesi nuolauža B. Tam, kad mokslininkai ištirtų, kaip kometa iro, Spitzerio kosminio teleskopo nuotraukoje matyti ir dulkių pėdsakai, likę nuo ankstesnių byrančios kometos apsilankymų. Dulkių dalelės švyti įkaitintos Saulės, tarsi užpildydamos juostą išilgai kometos orbitos. Netrukus kometos trupiniai savo kelyje pasieks arčiausią Žemei vietą, tačiau jie nekelia jokios grėsmės žmonių planetai, nes vis tiek liks maždaug už 10 milijonų kilometrų nuo mūsų.

Paskelbta

Kometa susitinka Žiedo ūką: II dalis

Sparčiai judanti Žemės planetos skliautu, kovo 8 d. byrančios 73P/Švasmano-Vachmano 3 (73P/Schwassmann-Wachmann 3) kometos nuolauža C praslinko beveik tiesiai priešais M57 – Žiedo ūką – ir blyškią spiralinę galaktiką IC 1296. Šioje įspūdingoje nuotraukoje šviesią C nuolaužos galvą nuo M57 skiria vos 0,1 laipsnio, o uodega užkloja ir ūką, ir galaktiką. Elizabetos miestelyje, Ilinojaus valstijoje, JAV, ši nuotrauka daryta praėjus vos pusvalandžiui nuo vakarykščio vaizdo. Palyginus abu vaizdus puikiai matyti kometos judėjimas ūko ir žvaigždžių atžvilgiu. Šiomis dienomis kometa priartės arčiausiai prie Žemės – tačiau ji vis tiek liks už 10 milijonų kilometrų nuo mūsų ir nekels žmonių gimtajai planetai jokios grėsmės.

Paskelbta

Kometa susitinka Žiedo ūką: I dalis

Kovo 8 rytą, prieš pat aušrą, astronomas Štefanas Zaipas (Stefan Seip) atidžiai stebėjo kaip 73P/Švasmano-Vachmano 3 (73P/Schwassmann-Wachmann 3) kometos nuolauža C artėjo prie M57 – Žiedo ūko – ir blausios spiralinės galaktikos IC 1296. Nors atrodo, tarsi ši kosminė trijulė tyčia susirinko astrofotografams pasirodyti, iš tikrųjų juos skiria milžiniški atstumai. Kometa yra vidinėje Saulės sistemos dalyje ir skrieja vos už pusės šviesos minutės nuo Zaipo teleskopo Štutgarte, Vokietijoje, Žemės planetoje. Žiedo ūkas yra maždaug už 2 tūkstančių šviesmečių, mūsų Galaktikos viduje. 200 milijonų šviesmečių nutolusi IC 1296 (matoma tarp kometos ir ūko) yra net už mūsiškės Galaktikos ribų. Kadangi kometa skrieja taip arti, ji atrodo judanti gana sparčiai kitų žvaigždžių fone. Nuostabi teleskopinė nuotrauka sudėta iš dviejų kadrų: viename – norint gauti ryškų kometos vaizdą teleskopas sekė paskui uodeguotąją klajūnę, kitame – nufotografuotos užnugaryje spindinčios žvaigždės ir ūkas.

Paskelbta

Didysis Magelano Debesis

Portugalų keliautojas Ferdinandas Magelanas ir jo įgula pirmosios kelionės aplink pasaulį metu turėjo marias laiko dangui tyrinėti. Todėl dvi dangaus puošmenos, plika akimi lengvai randamos pietiniame dangaus skliaute, vadinamos Magelano Debesimis. Dabar žinoma, kad šie kosminiai debesys yra nykštukinės netaisyklingosios galaktikos – mūsų didesnės, spiralinės Galaktikos palydovės. Didysis Magelano Debesis, matomas šioje nuotraukoje, tęsiasi daugiau nei 15 tūkstančių šviesmečių, nutolęs nuo mūsų vos 180 tūkstančių šviesmečių ir yra Auksinės Žuvies žvaigždyne. Tai didžiausia mūsų Galaktikos palydovė galaktika, joje slepiasi ir arčiausia mūsų laikų supernova. Ryškus rausvas tumulas kairėje – Auksinės Žuvies 30 arba kitaip dar vadinamas Tarantulo ūkas – milžiniška žvaigždėdaros sritis Didžiajame Magelano Debesyje.

Paskelbta

Ant Šv. Elenos ugnikalnio auganti uola

Nauja akmens plokštė lenda iš žemės, kasdien pakildama daugiau nei per metrą, ant Šv. Elenos ugnikalnio, Vašingtone, JAV. Uola auga nuo praeitų metų lapkričio ir dabar viename iš kraterių jau yra iškilusi maždaug 100 metrų. Šioje nuotraukoje, darytoje praeitą mėnesį, matyti, kaip žmonės iš sraigtasparnio tyrinėja karštą, garuojančią uolą. Įspūdingas Šv. Elenos ugnikalnio išsiveržimas įvyko 1980 m., o palyginti ramus alsavimas vyksta nuo 2004 m. rugsėjo. Kyla naujas ugnikalnio kupolas, kuris nuo 1980 m. išaugo iki 100 m. Ši auganti ugnikalnio uola matyti ir iš observatorijos ant gyvojo ugnikalnio Džonstono (Johnston) keteros.