Paskelbta

NGC 7635: burbulas kosminėje jūroje

Burbulo ūkas, žymimas NGC 7635, šioje plataus kampo nuotraukoje atrodo tarsi gležnas vaiduoklis, dreifuojantis kosminėje žvaigždžių ir švytinčių dujų jūroje nuotraukos centre (šalia melsvai žibančios žvaigždės). Vos 10 šviesmečių skersmens, nedidelis Burbulo ūkas ir greta didžiulis, raizgus tarpžvaigždinių dujų ir dulkių debesų telkinys yra maždaug už 11 tūkstančių šviesmečių nuo mūsų, apžergę ribą tarp gimtųjų Cefėjo ir Kasiopėjos žvaigždynų (mitologijoje Cefėjas buvęs Kasiopėjos vyras, jie susilaukę dukters Andromedos). Įspūdingoje nuotraukoje galima rasti ir padrikąjį žvaigždžių spiečių M52 (kairėje, viršuje), pabirusį už daugmaž 5 tūkstančių šviesmečių nuo Žemės. Šis skaitmeninis spalvotas vaizdas paimtas iš fotografinių plokštelių, darytų Palomaro observatorijoje nuo 1992 iki 1997 m. Ši vaizdo iškarpa aprėpia maždaug 2,7 laipsnius dangaus – Burbulo ūko atstumu tai atitinka daugiau nei 500 šviesmečių žmogaus niekada nelankytos erdvės.

Paskelbta

NGC 4696: energija iš juodosios bedugnės

Kai medžiaga krenta į juodąją bedugnę ir vėl dalis jos čiurkšlėmis išspjaunama atgal, išsiskiria daug energijos. Tiesą sakant, tokia juodųjų bedugnių apytaka – pats veiksmingiausias energijos šaltinis, bent jau galaktikos mastu. Šioje keliasluoksnėje nuotraukoje – vienas iš tokių galingų juodosios bedugnės variklių, priklausantis elipsinei galaktikai NGC 4696. Ši milžiniška galaktika, nutolusi apie 150 milijonų šviesmečių nuo mūsų, yra šviesiausias Kentauro galaktikų spiečiaus narys. Tirdami ją rentgeno spinduliuose astronomai gali išmatuoti kokiu greičiu medžiaga krenta į neaprėpiamą juodąją bedugnę ir palyginti su energija, kurią išskiria trykštančios čiurkšlės, sukuriančios didžiulius, radijo bangas spinduliuojančius, burbulus. Rentgeno spinduliai šioje nuotraukoje – raudoni, radijo burbulai, išsipūtę maždaug 10 tūkstančių šviesmečių, – melsvi. Tyrimai parodė, kad šie vyksmai pagamina žymiai daugiau energijos, negu branduolinės reakcijos – ką jau bekalbėti apie kitos rūšies kurą! Astronomai taip pat mano, kad juodoji bedugnė, plūste plūsdama energija, įkaitina aplinkines dujas tiek, kad žvaigždėdara ten sustoja. Vadinasi, tokių galaktikų kaip NGC 4696 dydis yra ribotas.

Paskelbta

Artėja byranti kometa Švasmano-Vachmano 3

Byranti kometa neužilgo praskries pro Žemę. Kometa 73P/Švasmano-Vachmano 3 (Schwassmann-Wachmann 3) ryškėja ir jau greitai ją bus galima išvysti paprasta akimi, kai jos nuolaužos pralėks pro mūsų planetą kito mėnesio viduryje. Tačiau nėra ko baimintis – ši nedidelė kometa nekelia jokios grėsmės žmonių planetai, kadangi praskries maždaug 25 kartus toliau nuo mūsų nei Mėnulis. Kol kas nėra žinoma, kokį ryškumą gali pasiekti kometa Švasmano-Vachmano 3. Gali būti, nors nelabai tikėtina, kad kometa subyrės į visai mažus gabalėlius ir Žemėje bus galima stebėti meteorų lietų. Šioje nuotraukoje kometos B nuolauža buvo nufotografuota prieš dvi naktis su 8,2 metrų skersmens Didžiuoju teleskopu Čilėje. Šalia didelės B nuolaužos matyti daug mažesnių kometėlių, kurios atskilo ir dabar jau atskirai skrieja aplink Saulę. Kiekviena mažoji kometėlė kratosi dujų ir dulkių ir todėl apsigaubia savo pačios miglota skraiste. Arčiausiai prie Saulės byranti kometa praskries birželio 7 d.

Paskelbta

Galaktika M82, pučianti milžinišką galaktinį vėją

Kas šviečia Cigaro galaktikoje? Paprastai žymima M82, ši netaisyklinga galaktika neseniai įsiaudrino, pralėkusi netoli didžiulės spiralinės galaktikos M81. Tačiau tokia kaimynystė iki galo nepaaiškina rausvai švytinčių ir tolyn nuo galiūnės lekiančių dujų. Neseniai gauti duomenys rodo, kad šias dujas tolyn šluoja daugybė kartu smarkaujančių žvaigždžių vėjų – jų sukuriamas milžiniškas galaktinis vėjas. Ši, tarsi mozaika sudėta, nuotrauka, išleista vakar – ji skirta šešioliktosioms Hablo (Hubble) kosminio teleskopo metinėms. Rausva spalva – tam tikra vandenilio jonų šviesa, išryškinanti dujų pluoštų raizginius, padrikusius daugiau nei 10 tūkstančių šviesmečių. Už 12 milijonų šviesmečių plūduriuojanti Cigaro galaktika – ryškiausia iš galaktikų, šviečiančių infraraudonojoje šviesoje, o regimojoje šviesoje ji gali būti matoma pro nedidelį teleskopą Didžiųjų Grįžulo Ratų žvaigždyne.

Paskelbta

Žvaigždžių debesys virš Arizonos

Debesys kairėje visiškai ne tokie, kaip debesys dešinėje. Kairėje – spalvingi Žemės planetos debesys iš vandens garų. Ilgo išlaikymo nuotraukoje jie atspindi Fenikso (Phoenix) miesto šviesas Arizonos valstijoje, JAV, ir atrodo tarsi saulėlydžio žaros užlieti. Tačiau tolumoje – žvaigždžių debesys mūsų Paukščių Tako Galaktikoje. Ten gyvena milijardai žvaigždžių, panašių į Saulę, ir apsisuka aplink galaktikos centrą per 200 milijonus metų. Vandens garų ir žvaigždžių debesų įspūdingi skirtumai dar labiau paryškinti skaitmeniniu būdu. Viršuje, dešinėje, matyti Jupiterio planeta.

Paskelbta

Saulės spektras

Iki šiol dar nėra žinoma, kodėl Saulės šviesoje trūksta kai kurių spalvų. Viršuje pateiktas spektras – išskleistos visos matomos Saulės spalvos, gautos šviesai perėjus per tam tikrą prizmę. Šis spektras sukurtas Makmeto-Pirso (McMath-Pierce) Saulės observatorijoje – didžiausioje pasaulyje, esančioje Arizonoje, JAV. Spektras rodo, kad mūsų geltonai atrodanti Saulė skleidžia beveik visų spalvų šviesą, o ryškiausiai – geltonai žalią. Tamsios dėmės šiame spektre atsiranda dėl dujų Saulės paviršiuje ar virš jo, sugeriančių (absorbuojančių) dalį šviesos. Kadangi skirtingos dujos sugeria skirtingas šviesos spalvas, galima nustatyti, kokios jų sudaro Saulę. Pavyzdžiui, helis pirma buvo atrastas 1870 m. Saulės spektre ir tik po to – Žemėje. Šiandien didžioji dauguma spektro absorbcijos linijų nustatyta – bet ne visos.

Paskelbta

Marso vingis

Ši nuotrauka sudėta iš kadrų, fotografuotų kas savaitę nuo 2005 m. liepos pabaigos iki 2006 m. vasario – tai atgaleigė rausvojo Marso kelionė nuo apačios, dešinėje, iki viršaus, kairėje, Žemės planetos danguje. 2005 m. lapkričio 7 dienos vaizdas, kai raudonoji planeta buvo opozicijoje – priešingoje Žemės pusėje Saulės atžvilgiu, – yra beveik viduryje. Tada klajūnė buvo ryškiausia ir atsidūrusi arčiausiai mūsų planetos. Tačiau tam, kad Marsas danguje atvirkščiai nupaišytų vingį, jam visiškai nebūtina orbitoje judėti atbuline kryptimi. Tai dėl mūsų planetos judėjimo aplink Saulę atrodo, kad Marsas juda priešinga žvaigždėms kryptimi Žemės danguje. Toliau nuo Saulės skriejančios planetos atgaleigę eigą galima stebėti visada, kai žmonių planeta, skriedama arčiau ir greičiau apsukanti orbitos ratą, tarsi pasiveja ir aplenkia kitą dangaus kūną. Sudėtinės nuotraukos kairėje žėruoja Sietynas.

Paskelbta

NGC 253: vienišas dulkių pasaulis

Vaiski NGC 253, kartais vadinama Sidabrinio Dolerio galaktika, yra viena šviesiausių matomų spiralinių galaktikų, ir viena iš daugiausia sukaupusių dulkių. Pirmą kartą ją 1783 m. aptiko matematikė ir astronomė Karolina Heršel (Caroline Herschel). Dulkių pasaulis plyti vos už 10 milijonų šviesmečių pietų dangaus skliauto Skulptoriaus žvaigždyne. Maždaug 70 tūkstančių šviesmečių skersmens NGC 253 yra didžiausia Skulptoriaus galaktikų grupės narė, artimiausios mūsų Vietinei galaktikų grupei. Užburiančioje nuotraukoje be spiralinių vijų matyti ir įspūdingi dulkių ūsai, kylantys nuo galaktikos disko. Dulkių gausą lydi siautulinga žvaigždėdara, todėl NGC 253 dar vadinama žvaigždėdaros pliūpsnių galaktika. NGC 253 spinduliuoja stiprius didelės energijos rentgeno ir gama spindulius – manoma taip yra dėl masyvios juodosios bedugnės greta galaktikos centro.

Paskelbta

Dulkių debesis NGC 281 viduje

Žvaigždės pačios gali kurti milžiniškas ir įspūdingas dulkių skulptūras iš tamsių, tankių molekulinių debesų, kuriuose gimusios. Instrumentai, su kuriais žvaigždės dailina savo kūrinius, – tai didelės energijos šviesa ir greiti žvaigždiniai vėjai. Žvaigždžių gaminama kaitra išgarina tamsias molekulines dulkes, o aplinkoje lakiojančias vandenilio dujas priverčia išsisklaidyti ir švytėti rausvai. Nuotraukoje – naujas padrikasis žvaigždžių spiečius IC 1590 baigia kurtis šalia gremėzdiško tarpžvaigždinės medžiagos kalno, žymimo NGC 281. Dulkių debesis, dėl savo išvaizdos pramintas Pagranduko (Pacman) ūku, iš tikrųjų yra tanki Boko globulė už maždaug 10 tūkstančių šviesmečių nuo mūsų.

Paskelbta

Marsas ir žvaigždžių spiečiai

Šį vakarą danguje galite išvysti vaizdą, panašų į šitą – dangaus krašto vakaruose, nufotografuoto balandžio 16 d. Nuotraukoje – oranžinės spalvos Marso planeta, klajojanti netoliese tiršto padrikojo žvaigždžių spiečiaus M35. Matyti ir blausesnis žvaigždžių spiečius NGC 2158, truputį į viršų ir į kairę nuo M35. Abu spiečiai kabo prie Dvynių žvaigždyno „kojų“. Marsas, vos už 14 šviesos minučių nuo Žemės planetos, skrieja priekyje šimtų spiečiaus M35 žvaigždžių, esančių už 3000 ir daugiau šviesmečių. Dar labiau nutolęs, mažesnis NGC 2158 spingsi iš už maždaug 16 tūkstančių šviesmečių. Nuotraukoje galima įžiūrėti skirtingas karštų žydrų ir šaltesnių gelsvų žvaigždžių spalvas M35 spiečiuje. NGC 2158 yra daug senesnis. Šaltųjų milžinių spiečiaus žvaigždžių šviesa atrodo oranžinė ir tarsi stengiasi prilygti apelsininiam Marsui.