Paskelbta

Didžiųjų Grįžulo Ratų spiečius

Gerai žinomas šiaurinio dangaus skliauto žvaigždynas, Didieji Grįžulo Ratai, lengvai randami, net kai į juos žiūrima aukštyn kojomis. Šioje nuotraukoje už krašto liko Mažieji Grįžulo Ratai, o matyti Didžiųjų Grįžulo Ratų žvaigždės (iš kairės į dešinę, palei „ienas“): Dubhė, Merakas, Fekda, Megrecas, Aliotas, Micaras su Alkoru ir Benetnašas arba Alkaidas. Vieno žvaigždyno žvaigždės tik žemiečiams atrodo esančios kartu – erdvėje paprastai jų niekas fiziškai nesieja. Tačiau visų nuostabai dauguma Didžiųjų Grįžulo Ratų žvaigždžių skrieja viena kryptimi, susijusios ir su kitais šviesuliais milžiniškame plote. Bendra judėjimo kryptis leidžia spėti, kad jos priklauso vienam netaisyklingam spiečiui, esančiam kaimynystėje, vos už 75 šviesmečių ir ne daugiau kaip 30 šviesmečių skersmens. Šis spiečius iš tikrųjų vadinamas didžiųjų Grįžulo Ratų judančia grupe.

Paskelbta

Eta ir Rakto Skylutė Kilio ūke

Pietų pusė – viršuje šios spalvotos didžiojo Kilio ūko (NGC 3372) nuotraukos, kurioje iš arti matyti žymusis pietų pusrutulio žvaigždėdaros regionas. Aplink dulkių gausų Rakto Skylutės ūką (NGC 3324) nuotraukos centre, vaizdas apima maždaug 40 šviesmečių jį apglėbusiame Kilio ūke, maždaug už 7500 šviesmečių nuo mūsų. Kaip ir šiaurinis Oriono ūkas, šviesusis Kilio ūkas lengvai įžiūrimas plika akimi. Tačiau įspūdingos šios nuotraukos spalvos – sutartinės, pažymėtos atitinkamai pagal trijų siaurų šviesos filtrų kadrus, kiekvienas jų skirtas žymėti tam tikrų dujų atomų skleidžiamai šviesai. Sieros atomų šviesa nuspalvinta žydrai, vandenilio – geltonai ir deguonies – raudonai. Kilio ūke gimsta jaunos, nepaprastai masyvios žvaigždės, tarp jų – vis dar liekanti neįminta mįsle Kilio Eta – žvaigždė, kurios masė daugiau nei 100 kartų didesnė už Saulę. Šioje nuotraukoje šviesos kryžiumi spindinti Eta yra viršuje ir truputį į dešinę (į rytus) nuo Rakto Skylutės ūko.

Paskelbta

Makulo kalva Marse

Jūs galite tai padaryti. Marso pietų pusrutulyje sparčiai artėja žiema ir saulės šviesos stoka gali būti pavojinga, nebent rasite gerą vietą žiemojimui. Ta vieta priešais jus – Makulo kalva, pavadinta Kolumbijos (Columbia) daugkartinio erdvėlaivio denyje 2003 m. vasario 1 d. žuvusio NASA astronauto Viljamo Makulo (William McCool) vardu. Jeigu jūs būtumėte marsaeigio roboto „Dvasia“ (Spirit) vietoje ir šiuo metu riedėtumėte po marsietišką žemę, jums patartų žiemoti būtent čia. Šiauriniame Makulo kalvos šlaite galima atsukti baterijų skydus į saulę ir gauti pakankamai energijos veikti per žiemą. Tarp jūsų ir Makulo kalvos styro įprastos rausvos uolienų atodangos. Dešinėje – keisti sluoksniuoti akmenys, o visur aplinkui išsimėtę rieduliai – glotnūs arba korėti. Laimei, vis dar yra likę laiko tyrimams ir prieš akis nusidriekęs kraštovaizdis gali padėti įminti Marso istorijos mįsles.

Paskelbta

CG4: suplyšusi kometiškoji globulė

Ar gali dujų debesis praryti galaktiką? Nors taip gali ir atrodyti, šiuos du skiria didžiuliai erdvės plotai. Keistas padaras nuotraukos centre – dujų debesis, vadinamas kometiškąja globule. Tačiau ši globulė suiro. Paprastai kometiškosiomis globulėmis vadinamos dulkių galvą ir ištęstą uodegą turintys dariniai. Tokia išvaizda primena kometas, nors iš tikrųjų nuo jų visiškai skiriasi. Globulėse dažnai gimsta žvaigždės, dauguma jų galvose jau slypi jaunutės žvaigždės. Kodėl ši galva suiro – iki galo nėra aišku. Kairėje matoma milžiniška galaktika yra labai toli ir tik atsitiktinai atsidūrusi šalia CG4.

Paskelbta

„Z mašina“ pasiekė netikėtą temperatūros rekordą Žemėje

Kodėl plazma tokia karšta? Fizikai iki šiol negali tvirtai atsakyti į šį klausimą. Tikrai yra žinoma tik tiek, kad Sandijos (Sandia) nacionalinėje laboratorijoje veikianti „Z mašina“ sukūrė netikėtai aukštos temperatūros plazmą – siekusią net 2 milijardų Kelvino laipsnių. Tai pati karščiausia medžiaga, kuri kada nors buvo žmonių sukurta mūsų planetoje, ir trumpą akimirką plazma buvo karštesnė net už medžiagą žvaigždžių viduje. Šioje nuotraukoje nufotografuotos „Z mašinos“ bandymo metu, nepaprastai karšta temperatūra buvo sukurta 20 milijonų amperų stiprumo elektros srovę nutaikius į mažą sritį, kurią po to dar suspaudė magnetinis laukas. „Z mašina“ buvo praminta šiuo vardu dėl vertikaliai einančių laidų. Netikėtai stipraus, bet kontroliuojamo, sprogimo metu „Z mašina“ sekundės dalį spinduliavo maždaug 80 kartų smarkiau, nei visame pasaulyje sunaudojama elektros energija. „Z mašinos“ bandymai padeda geriau suprasti Saulės žybsnių fiziką, kurti veiksmingesnę atominės energijos įrangą, išbandyti medžiagas nepaprastai aukštoje temperatūroje ir kaupti duomenis atominių sprogimų kompiuteriniams modeliams.

Paskelbta

Kamuolinis spiečius M3 pro WIYN teleskopą

Šis didžiulis žvaigždžių kamuolys atsirado anksčiau už mūsų Saulę. Daugybę metų prieš žmonijos atsiradimą, prieš dinozaurų riaumojimą ir net prieš Žemės susikūrimą, senieji žvaigždžių gniužulai susibūrė ir skriejo jaunojoje Paukščių Tako Galaktikoje. Iš maždaug 200 kamuolinių spiečių, kurie išgyveno iki mūsų dienų, M3 yra vienas didžiausių ir šviesiausių, lengvai randamas su žiūronais šiauriniame dangaus skliaute. Maždaug 150 šviesmečių skersmens M3 spiečiuje yra apie pusė milijono žvaigždžių, kurių dauguma senos ir raudonos. Šviesa iš M3 mus pasiekia per 35 tūkstančius metų. Šis vaizdas sudėtas iš žydros ir raudonos šviesos filtrų nuotraukų.

Paskelbta

Pojmanskio kometos spalvos

Netikėtai atkeliavusi į vidinę Saulės sistemos dalį, Pojmanskio kometa praėjusį savaitgalį praskrido pro Žemės planetą. Ankstyviems dangaus stebėtojams lengvai randama pro žiūronus, Pojmanskio kometa puikavosi ilga uodega, o branduolio ir uodegos dujų molekulės saulės šviesoje blausiai švytėjo žalsvai žydra spalva. Astronomai Adomas Blokas (Adam Block) ir Džėjus Gabanis (Jay GaBany) šią spalvotą, didelės skyros nuotrauką nufotografavo kovo 3 dieną prieš pat aušrą. Vaizdas apima maždaug Mėnulio pilnaties plotą danguje. Šiuo metu Pojmanskio kometa (žymima C/2006 A1) tolsta ir blėsta, nors vis dar matoma pro žiūronus šiaurinio Žemės pusrutulio gyventojams.

Paskelbta

Enceladas ir vandens paieškos

Pagal duomenis, gautus iš Kasinio (Cassini) automatinio erdvėlaivio, mokslininkai šiuo metu tikina, kad skysto vandens ištekliai yra vos kelių dešimčių metrų gylyje, mažo (vos 500 kilometrų skersmens), bet aktyvaus, Saturno palydovo Encelado paviršiuje. Jaudinantis naujas spėjimas susijęs su medžiagos čiurkšlėmis ir burbulais, besiveržiančiais iš palydovo paviršiaus. Čiurkšlės trykšta iš ilgų tarpeklių, pramintų tigro dryžiais, kurie matyti šioje Encelado pietų poliaus nuotraukoje. Detalūs modeliai patvirtina, kad medžiaga veržiasi iš negiliai po paviršiumi slypinčių skysto vandens kišenių, kurių temperatūra yra net 273 Kelvino laipsniai (0 Celsijaus laipsnių), nors Encelado paviršiaus temperatūra – apie 73 Kelvino laipsniai (-200 Celsijaus laipsnių). Svarbus žingsnis ieškant vandens ir nežemiškos gyvybės atsiradimo galimybių yra būtent tokie, netoli paviršiaus glūdintys, vandens ištekliai, kurie labiau pasiekiami negu, pavyzdžiui, vidinis vandenynas, aptiktas Jupiterio palydove Europoje.

Paskelbta

Liūto trijulė

Ši žymi grupė, vadinama Liūto trijule – trys didingos galaktikos, susibūrusios drauge viename dangaus lopinėlyje. Net ir pro nedidelius teleskopus gautose nuotraukose įspūdingai atrodančios galaktikos yra NGC 3628 (viršuje), M66 (apačioje, kairėje) ir M65 (apačioje, dešinėje). Visos trys – didžiulės spiralinės galaktikos. Jos atrodo skirtingai tik todėl, kad jų diskai vis kitu kampu atsisukę į mūsų pusę. NGC 3628 atsisukusi briauna – matyti šviesą sugeriančios dulkių gijos, kertančios galaktikos plokštumą, o M66 ir M65 pakankamai atsivertusios, kad būtų regima spiralinė sandara. Gravitacinė galaktikų tarpusavio sąveika taip pat paliko pėdsakų: iškraipytą ir išplėstą NGC 3628 diską, ištįsusias M66 spiralines vijas. Didingas vaizdas apima maždaug 1 laipsnį dangaus (tiek, kiek dvi Mėnulio pilnatys). Liūto trijulės tolyje, už 30 milijonų šviesmečių, ši nuotrauka įamžino daugiau nei 500 šviesmečių erdvę.

Paskelbta

Nykstanti Antarktidos ledo kepurė

Ar mūsų planetos pietų ašigalyje nusidriekęs žemynas lėtai tirpsta? Milijonus metų Antarktidą, amžino įšalo žemyną, dengė milžiniškas ledo kiaukutas, net tris kartus storesnis už vidutinį Žemės paviršių. Neseniai orbitoje aplink Žemę skriejantis automatinis GRACE palydovas (pažodžiui – gravitacinio lauko ir Žemės klimato eksperimentinių tyrimų palydovas) ypač jautriais prietaisais tyrė visos Žemės, žinoma, ir Antarktidos gravitaciją. Duomenys leidžia spėti, Antarktidos ledo sluoksniui nutirpus tiek, kad pasaulio vandenynai per 2002 – 2005 m. laikotarpį pakilę maždaug 1,2 mm. Atrodo visai nedaug, tačiau ši nutekėjusi vandens masė siekia apie 150 trilijonų litrų (150 su dvylika nulių litrų) – tiek vandens visi JAV gyventojai sunaudoja per tris mėnesius. Nors šio skaičiaus paklaida gali būti net 80 trilijonų litrų. Šioje nuotraukoje – ledkalnis, tik maža dalelė, atskilusi nuo Antarktidos ledinio apkloto. Tolesnių tyrimų metu mokslininkai bandys patikslinti ir gauti daugiau duomenų, nuspėti ateities kryptis ir geriau suprasti galimą šių krypčių įtaką būsimam visos mūsų gimtosios planetos klimatui.