Paskelbta

Asteroidai, skriejantys pro Žemę

Ar dažnai asteroidai prašvilpia pro pat Žemę? Šiame filmuke, apimančiame 2002 m. du mėnesius, pažymėta orbita skriejanti mūsų planeta ir gausybė asteroidų, vadinamų mažosiomis planetomis, zujančių aplinkui, priartėjančių ir vėl nutolstančių. Kai kurie asteroidai, išnyra tarsi iš niekur, nes jie atrandami tik jau priartėję. Dauguma asteroidų buvo atrasti vos metus prieš stebėjimą. Nė vienas iš šių dangaus kūnų nėra priartėję bent tiek, kad patektų į Mėnulio orbitos vidų. Tačiau mūsų Saulės sistemoje pilna mažų, smiltelės dydžio objektų, paprastai liekančių nuo kometų, kuriuos galime stebėti kiekvieną dieną, kai jie pasiekia Žemės atmosferą ir sudega – tai vadinamos krentančios žvaigždės, meteorai. Filmuke pažymėti tik tie asteroidai, kurie priartėja prie Žemės mažiau nei per 20 milijonų kilometrų. Pagal atstumus iki Žemės trimatėje erdvėje jie pažymėti skirtingomis spalvomis. Palyginus su šiais atstumais, Žemė yra gana mažas objektas – vos maždaug 6400 kilometrų skersmens. Vienas iš svarbių ateities astronomijos tyrimo krypčių – rasti kuo daugiau asteroidų, kurie galėtų kelti susidūrimo su Žeme grėsmę.

Paskelbta

Neįprastai dažni Mėnulio drebėjimai

Kodėl žemės drebėjimai Mėnulyje tokie dažni? Neseniai atlikta pakartotinė seismometrų, „Apolono“ (Apollo) misijų metu paliktų ant Mėnulio paviršiaus, duomenų analizė parodė, kad maždaug 30 kilometrų spindulio plote įvyko neįtikėtinai daug žemės drebėjimų. Nuo 1972 iki 1977 m. įrašyti 28 Mėnulio drebėjimai. Jų galios pakaktų išjudinti baldus, be to, Mėnulio kietosios uolienos virpėdavo ne vieną minutę – žymai ilgiau nei minkštųjų uolienų žemės drebėjimai mūsų gimtojoje planetoje. Mėnulio žemės drebėjimų priežastis nežinoma. Vienas iš spėliojimų – virpesius sukelia grunto nuošliaužos krateriuose. Kokia bebūtų jų priežastis, būsimieji Mėnulio statiniai turėtų būti statomi taip, kad atlaikytų nuolatinius sukrėtimus. Šioje 1969 m. nuotraukoje, pirmojo nusileidimo Mėnulyje metu, „Apolono“ 11 astronautas Bazas Oldrinas (Buzz Aldrin) stovi šalia ką tik surinkto seismometro ir žvelgia atgal į Mėnulio nusileidimo modulį.

Paskelbta

Lūkuriuojanti Kilio Eta

Gali būti, kad Kilio Eta (Kilio η) ruošiasi sprogti. Tačiau niekas nežino – kada. Gal kitais metais, o gal po milijono metų. Kilio Etos masė – maždaug 100 kartų didesnė už Saulės, taigi ji puikiai tinka būti sprogstančia supernova. Istoriniai įrašai liudija, kad maždaug prieš 150 metų Kilio Eta pergyveno neįprastą energijos protrūkį ir trumpam buvo tapusi viena šviesiausių žvaigždžių pietų pusrutulio danguje. Kilio Eta, spindinti Rakto Skylutės ūke, yra vienintelė žvaigždė, kuri, manoma, skleidžia natūralią lazerinę šviesą. Ši nuotrauka, gauta 1996 m., daryta sudėtingais vaizdo apdorojimo būdais tam, kad išryškintų ūko, supančio šią nenuspėjamą žvaigždę, neįprastas detales. Čia aiškiai matyti dvi atskiros skiltys, karšta centrinė sritis ir keistos, iš centro einančios, ietys. Skiltys pripildytos dujų ir dulkių sruogų, kurios sugeria mėlyną ir ultravioletinę šviesą, išspinduliuojamą ties centu. Iečių prigimtis dar nėra išaiškinta. Ar šie duomenys atskleis paslaptį, kaip susidarė ūkas? Ar leis nuspėti, kada Kilio Eta sprogs?

Paskelbta

Pavasaris Marso šiaurėje

Šią savaitę, per kovo 20 d. lygiadienį, į Žemės planetos šiaurės pusrutulį atkeliavo astronominis pavasaris (į pietų pusrutulį – ruduo). O Marso šiaurės pusrutulio pavasaris prasidėjo vasario 22 d. Šiaurinio pavasario metu raudonoji planeta atrodo panašiai kaip ir šioje sudėtinėje nuotraukoje, gautoje ankstesniais metais iš jau ilgą laiką skriejančio, automatinio Marso visuotinių tyrimų (Mars Global Surveyor) erdvėlaivio. Tamsus plotas, nusidriekęs ties nuotraukos centru, yra Didžiojo Sirčio lyguma, o jos apačioje, pietų pusrutulyje – balkšva Elados smūginė lyguma. Žemėje kiekvienas iš keturių metų laikų trunka apie 90 dienų, o Marse labiau ekscentriška (elipsinė) orbita lemia tai, kad metų laikai ilgesni ir jų trukmė gerokai skiriasi – nuo maždaug 140 iki 190 solių (marsietiškų dienų).

Paskelbta

Kada rožės nebūna raudonos

Nors ne visos rožės raudonos – bet vis tiek gražios. Puikus Rozetės ūkas (kitaip – Roželės) ir kiti žvaigždėdaros regionai, dažnai nuotraukose nuspalvinti vyraujančia rausva spalva – iš dalies dėl to, kad ūko švytėjimą daugiausia sukuria vandenilio atomai. Stipriausia vandenilio regimosios šviesos emisijos linija, vadinama vandenilio alfa (H alfa), yra raudonojoje spektro dalyje. Tačiau emisinio ūko grožį galima įvertinti ir tada, kai jis nėra užlietas raudonos šviesos. Kiti ūko atomai irgi sužadinami didelės energijos žvaigždžių šviesos ir taip pat spinduliuoja siauras emisijos linijas. Šis didingas Rozetės ūko centrinių sričių portretas buvo gautas sujungus siaurų filtrų vaizdus, tam kad matytųsi skirtingų atomų švytėjimas: sieros atomų šviesa nuspalvinta rausvai, vandenilio – melsvai, o deguonies – žaliai. Tiesą sakant, toks siaurų atomų emisijos linijų žymėjimas skirtingomis spalvomis naudojamas daugelyje žvaigždžių gimimo vietų nuotraukų, gautų iš Hablo (Hubble) kosminio teleskopo. Čia vaizdas apima apie 50 šviesmečių erdvės Rozetės ūke, plytinčiame už 3 tūkstančių šviesmečių Vienaragio žvaigždyno kryptimi.

Paskelbta

Plėtrioji Visata

Visata dabar plečiasi pamažu. Tačiau pačioje pradžioje ji išsiplėtė mažiau nei per akimirksnį – manoma, kad Visata išaugo per vieną trilijoninę (1012) sekundės dalį iš kvantinio dydžio taško. Šį kosmologijos scenarijų, dar vadinamą Visatos plėtimusi, dabar patvirtina per tris metus iš orbitinio Vilkinsono mikrobanginės anizotropijos zondo – WMAP (Wilkinson Microwave Anisotropy Probe) – gautų duomenų analizė. WMAP įrenginiai įrašinėja mikrobanginius foninius spindulius – tai šviesa, likusi nuo ankstyvosios Visatos. Įspūdingi pasiekimai, tiriant pirmąją trilijoninę Visatos gyvavimo sekundę ir pateikiant plėtimosi scenarijų, gauti WMAP zondo dėka. Jis geba nepaprastai tiksliai matuoti vos pastebimas mikrobanginių foninių spindulių savybes, kurios, atsiradusios per pirmąją gyvavimo akimirką, skiriasi nuo pačios ankstyvosios Visatos sąlygų. Šiame brėžinyje pavaizduota 13,7 milijardų metų (ir dar vienos trilijoninės sekundės dalies…) Visatos istorija nuo kvantinio dydžio taško iki žvaigždžių, galaktikų, planetų gimimo ir žmonių sukurto WMAP atsiradimo.

Paskelbta

Enceladas ir Saturnas

Tai ne iliustracija, o paprasta, tikra nuotrauka. Mūsų laikų poetai svajoja gimti su sparnais, kad išvystų Žemę iš paukščio skrydžio, tačiau ateityje, matyt, romantiškos sielos svajos gimti erdvėlaiviais, kad galėtų grožėtis štai tokiais realybės vaizdais. Šią nuotrauką metų pradžioje nufotografavo Kasinio (Cassini) automatinis erdvėlaivis, skriejantis aplink Saturną. Jam pavyko viename kadre sutalpinti dujų milžinę planetą, didinguosius žiedus ir paslaptingąjį Encelado pasaulėlį. Neseniai aptikta, kad Enceladas spjaudo ledo čiurkšlėmis iš spėjamų požeminių jūrų. Palydovas atrodo skaisčiai baltas, kadangi jo paviršius užklotas palyginti švariu vandens ledu. Žemiau Encelado beveik iš briaunos matyti Saturno žiedai. Palyginus su mažuoju Saturno palydovu, gausybė dulkių šioje regimosios šviesos nuotraukoje žiedus nuspalvina rusvai auksine spalva. Užnugaryje nepaprastai glotniai atrodančioje Saturno planetoje tik ploni žiedų šešėliai nugulę dryžiais viršutiniame kairiajame nuotraukos kampe. Terminatorius – riba tarp dienos ir nakties – vertikaliai kertą šio tolimo pasaulio skruostą.

Paskelbta

Berenikės Garbanų galaktikų spiečius

Beveik visos švieselės šioje nuotraukoje – galaktikos. Čia matomas Berenikės Garbanų galaktikų spiečius yra vienas tirščiausių iš visų žinomų spiečių, jame – tūkstančiai galaktikų. Kiekvienoje iš šių galaktikų – milijardai žvaigždžių, kaip ir mūsų Paukščių Tako Galaktikoje. Nors, palyginti su kitais spiečiais, Berenikės Garbanų galaktikų spiečius yra netoli, šviesa nuo jo iki Žemės keliauja šimtus milijonų metų. Tiesą sakant, šis spiečius toks didelis, kad nuo vieno jo krašto iki kito šviesa užtrunka milijonus metų! Didžioji dalis galaktikų Berenikės Garbanų ir kituose spiečiuose yra elipsinės, nors kitur galaktikos paprastai būna spiralinės. Berenikės Garbanų spiečiaus rentgeno spinduliavimo mokslininkai vis dar negali paaiškinti.

Paskelbta

Aplink svetimas žvaigždes galbūt skrieja milžiniškos planetos

Ar planetos, skriejančios aplink kitas žvaigždes, paprastai būna netikėtinai milžiniškos? Taip gali būti. Neseniai gauti tai patvirtinantys įrodymai: planeta, skriejanti aplink tolimą žvaigždę, savo gravitacijos lauko jėga sustiprina ne tik savo gimtosios, bet ir dar tolimesnės žvaigždės šviesą. Jeigu tartume, kad planeta skrieja aplink paprastą raudonąją nykštukę, pašviesėjimą galima būtų paaiškinti, nebent jei ji būtų 13 kartų masyvesnė už Žemę ir skrietų mūsų Saulės sistemos asteroidų juostos atstumu. Turint omenyje, kad buvo stebimas nedidelis skaičius tokių objektų ir panašios savybės gautos kitose žvaigždžių sistemose, tokios milžiniškos planetos gali būti dažnas reiškinys. Astronomai mano, kad tolimoji planeta galėjo išaugti iki Jupiterio dydžio, jeigu žvaigždės sistemoje būtų buvę daugiau dujų. Kadangi planeta stebima tik netiesiogiai, visi šie spėjimai gana netvirti ir tolimesnių tyrimų tikslas – geriau išsiaiškinti nustebinusių planetų sistemų duomenis. Čia matote ilustraciją, kurioje dailininkas pavaizdavo spėjamą milžinišką planetą, skriejančią aplink tolimąją raudonąją nykštukę kartu su išgalvotu palydovu.

Paskelbta

Jaunesnioji Raudonoji dėmė

Jupiterio didžioji Raudonoji dėmė yra milžiniškas audros sūkurys. Jis stebimas ir tiriamas daugiau nei 300 metų – nuo tada, kai į šį dujų milžiną buvo nutaikyti teleskopai. Praeitą mėnesį prie didžiosios prisijungė dar viena – jaunesnioji Raudonoji dėmė. Nors atrodo panaši į didžiąją, tačiau jaunėlė atsirado susiliejus mažesnėms balkšvoms, ovalo formos audroms ir tik po to tapo ryškiai rausva. Ši interneto kamera įrašyta nuotrauka fotografuota kovo 12 d. rytą iš Centrinio paplūdimio Naujajame pietų Velse, Australijoje – tai vienas iš kadrų, skirtų sekti Jupiterio sukimąsi. Jame matyti abi raudoniu užlietos Jupiterio audros. Tikimąsi, kad jaunesnioji Raudonoji dėmė – beveik Žemės planetos skersmens sūkurys – dar kurį laiką išsilaikys ir seks paskui didžiąją Raudonąją dėmę atsilikusi per valandą, planetos sukimosi aplink ašį kryptimi. Astronomai iki šiol negali paaiškinti, kodėl Jupiterio audrų dėmės yra raudonos.