Astronomija: po nuotrauką kasdien – Puslapis 47 – Pažink Visatą! Kiekvieną dieną čia rasi naują mūsų neaprėpiamos Visatos nuotrauką ar piešinį, o kartu ir trumpą profesionalaus astronomo paaiškinimą.

7 kovo, 2006

Supernova kaimyninėje spiralinėje galaktikoje M100

Viena iš arčiausių supernovų per kelis pastaruosius metus buvo atrasta praeitą mėnesį kaimyninėje šviesioje galaktikoje M100. Supernova, žymima SN 2006X, vis dar tebėra didžiausio ryškumo ir matoma pro teleskopą Berenikės Garbanų žvaigždyne. Ši supernova, čia nufotografuota, yra Ia tipo – tai reiškia, kad ji sprogo, kai baltoji nykštukė žvaigždė puošnioje spiralinėje galaktikoje perkopė per Čandrasekaro ribą. Nors automatinių paieškų metu kiekvienais metais atrandami šimtai supernovų, kaimynystėje sužimbančios supernovos retos ir svarbios. Jos paprastai būna pakankamai ryškios, kad jas būtų įmanoma tirti daugeliu teleskopų, ir pakankamai arti, kad būtų įmanoma apžvelgti jų aplinką. Supernovos SN 2006X šeimininkė galaktika M100 sukasi Mergelės galaktikų spiečiuje už maždaug 50 milijonų šviesmečių nuo Žemės.

6 kovo, 2006

Nelauktoji Pojmanskio kometa

Ar kada matėte kometą? Kometos pakankamai šviesios, kad būtų įžiūrimos paprasta akimi, pasirodo tik kas kelerius metus. Šiuo metu kaip tik nauja kometa netikėtai nušvito danguje tarsi plonytė sruoga. Plika akimi šiaurinio Žemės pusrutulio gyventojams ji matoma anksti ryte, prieš pat aušrą, tekančios Saulės pusėje. Pro žiūronus dar geriau matyti. Pojmanskio (Pojmanski) kometa, lenkų astronomo atrasta vos sausį ir žymima C/2006 A1, dabar pasipuošusi žydra uodega, kelis kartus ilgesne už Mėnulio pilnaties skersmenį. Pojmanskio kometos jonų uodega ištįso dėl dujų dalelių, kurias nuo kometos nusviedė į priešingą Saulei pusę žvaigždinis vėjas – tas pats, kuris įjonizuoja uodegos dujas ir priverčia švytėti melsvai. Pojmanskio kometa, čia nufotografuota praeitą savaitę, dabar ėmė blykšti, kadangi skriedama orbitoje aplink Saulę jau tolsta nuo Žemės.

5 kovo, 2006

Spalvoti šviesos bokštai

Kaip gali šiaurės pašvaistė atsidurti taip arti žemės? Šioje nuotraukoje – ne šiaurės pašvaistė, bet šviesos bokštai, iškilę visai netoliese, nors atrodo esą tolumoje. Daugumoje Žemės vietų gali pasisekti pamatyti Saulės bokštą – šviesos stulpą, atsirandantį, kai viršutiniuose atmosferos sluoksniuose krentantys ledo kristalai statmenai atspindi saulės šviesą. Paprastai šie ledo kristalai suyra taip ir nepasiekę žemės. Tačiau kai spaudžia šaltukas, sklendžiantys kristalai prie pat žemės gali sukurti krentantį šviesos sniegą, dar vadinamą kristalų migla. Tada ledo kristalai atspindi šviesą nuo žemės taip pat, kaip ir Saulės bokštas. Šioje nuotraukoje šviesos bokštus sukuria spalvoti žibintai, apšviečiantys ledo čiuožyklą Fejerbengse (Fairbanks), Aliaskoje.

4 kovo, 2006

Galaktika Kentauro A viduje

2004 m. vasarį giliai skverbdamosios į Kentauro A – aktyvią, artimiausią Žemei galaktiką – Spitzerio (Spitzer) kosminio teleskopo infraraudonųjų spindulių kameros įrašė šį kvapą gniaužiantį vaizdą. Maždaug 1000 šviesmečių skersmens susisukęs kosminių dulkių debesis, panašus į lygiagretainį, manoma, susidarė mažai spiralinei galaktikai paskendus milžinėje Kentauro A. Lygiagretainis išsitiesęs išilgai aktyviosios galaktikos centrinės dulkių ir žvaigždžių juostos, gerai matomos labiau įprastose, regimosios šviesos nuotraukose. Astronomai mano, kad įspūdinga geometrinė figūra atitinka beveik briauna į mus atsisukusią, skęstančią spiralinę galaktiką, kurią kraipo ir ardo tarpusavio sąveika. Galų gale pasmerktosios spiralinės galaktikos nuolaužos taps kuru neaprėpiamo masyvumo juodajai bedugnei, tykančiai Kentauro A centre.

3 kovo, 2006

Venera ir Pojmanskio kometa

Auštant rytuose skaisčiai žibanti Venera yra pati ryškiausia šioje Bursos priemiesčio Turkijoje nuotraukoje. Astronomui Tunkui Tezeliui (Tunc Tezel) įprastą kovo 2 d. rytmečio vaizdą šį kartą puošė ir atvykėlė – nelauktas svečias vidinėje Saulės sistemos pusėje – Pojmanskio kometa, žymima C/2006 A1, kurią sausio 2 d. atrado Gžegošas Pojmanskis (Grzegorz Pojmanski) Varšuvos universiteto astronominėje observatorijoje, Lenkijoje. Tada dar vos matoma, skriejanti pietiniame dangaus skliaute, kometa dabar jau pasiekė šiaurinius plotus ir tapo šviesi pakankamai, kad anksti atsikėlę astronomijos mėgėjai galėtų įžiūrėti ją pro žiūronus. Šioje nuotraukoje, paryškintame stačiakampyje, galima matyti net augančią kometos uodegą, kuri dabar siekia kelis laipsnius. Kometa arčiausiai prie Žemės, už daugiau nei 100 milijonų kilometrų, atsidurs kovo 5 d. Kelias dienas po to apyaušrio pradžia iš tikrųjų bus geriausias laikas stebėti Pojmanskio kometą šiauriniame Žemės pusrutulyje.

2 kovo, 2006

Mesje 101

Didžiulė, nuostabi spiralinė galaktika M101 yra vienas iš paskutinių įrašų – bet tai nereiškia, kad vienas iš prasčiausių – žymiajame Šarlio Mesje (Charles Messier) kataloge. Milžiniška, maždaug 170 tūkstančių šviesmečių skersmens galaktika yra beveik du kartus didesnė už mūsų Paukščių Tako Galaktiką. M101 buvo viena iš pirmųjų spiralinių ūkų, kuriuos Lordas Rosas (Lord Rosse) stebėjo didžiausiu 19 amžiaus teleskopu – Parsonstauno leviatanu. Šis vaizdas, surinktas iš 20 ir 21 amžiuje Hablo (Hubble) kosminiu teleskopu gautų 51 kadro ir papildomų nuotraukų iš žemėje stovinčių teleskopų – ši M101 mozaika giriama kaip didžiausia ir detaliausia spiralinės galaktikos nuotrauka iš visų kada nors gautų Hablo kosminiu teleskopu. Matyti įspūdingo, veidu į mus atsisukusio žvaigždžių ir dulkių disko detalės, tolumoje – kitos galaktikos, kai kurios šviečiančios net kiaurai per M101. Dar vadinama Vėjo Malūnėlio galaktika, M101 plyti Didžiojo Grįžulo ratų žvaigždyne, maždaug už 25 milijonų šviesmečių nuo mūsų.

1 kovo, 2006

Daugiavisatė: ar egzistuoja kitos visatos?

Ar kitose visatose yra beveik tikslių Jūsų kopijų? Jei viena ar daugiau Daugiavisatės hipotezių teisingos, tai visai gali būti, kad yra. Čia, kompiuterinėje iliustracijoje, atskiras visatas vaizduoja skirtingi žiedai ar sferos. Sferos dėl įvairių priežasčių gali būti nesusijusios tarpusavyje, tai reiškia, jos tarpusavyje niekaip nesąveikauja ir nesusisiekia. Kai kurios sferos gali turėti skirtingas mūsų Visatos versijas, o kitos – kitokius nei mūsų fizikos dėsnius. Visos paralelinės visatos vadinamos Daugiavisate. Žmogaus akis reiškia, kad kai kurių Daugiavisatės hipotezių tikrovė gali taip ir likti tik žmogaus mintyse. Daugiavisatės hipotezės kritikuojamos dėl to, kad paprastai jų neįmanoma patikrinti. Apie kai kurias Daugiavisatės hipotezes įdomu spėlioti, bet kadangi jų neįmanoma nei įrodyti, nei paneigti, jos neturi mokslinės vertės.

28 vasario, 2006

Liepsnojančios žvaigždės ūkas pro Kanados-Prancūzijos-Havajų teleskopą

Liepsnojančios žvaigždės ūkas taip pramintas dėl įspūdingai plazdančių dulkių ir dujų sruogų. Čia rausvi ir purpuriniai ūko kuokštai išsidraikę atskirai – juos sukūrė skirtingi procesai. Šviesi Vežėjo AE žvaigždė, matoma kairiau, tokia karšta, kad jos skleidžiama žydra šviesa didžiule energija išmuša elektronus iš aplinkinių dujų. Kai protonai vėl pasigauna ir prisijungia elektronus, išspinduliuojama raudona šviesa. Purpurinėse sruogose ši raudona spalva susimaišo su žydra tos pačios žvaigždės šviesa, tik jau atsispindinčia nuo aplinkinių dulkių. Taigi šie skirtingų spalvų “liepsnos liežuviai” yra emisinis ir atspindžio ūkai. Liepsnojančios žvaigždės ūkas, žymimas IC 405, plyti už 1500 šviesmečių, nusidriekęs per maždaug 5 šviesmečių erdvę, ir gali būti matomas pro nedidelį teleskopą Vežėjo žvaigždyne.

27 vasario, 2006

GRB 060218: paslaptingasis žybsnis

Kas gi čia? Kažkas vyksta mažame dangaus lopinėlyje Avino žvaigždyne. Teleskopai visame pasaulyje akylai seka, kaip diena po dienos kinta neįprastas, staiga danguje nušvitęs objektas. Niekas nežino, kas su juo atsitiks vėliau. Visa ši kosminė mįslė prasidėjo vasario 18 d., kai aplink Žemę skriejantis automatinis Svifto (Swift) palydovas aptiko anksčiau nepastebėtą, blausų gama spindulių šaltinį. Objektas, pažymėtas GRB 060218, yra iš gama spindulių žybsnių (gamma ray burst, GRB). Tačiau tai, kaip kinta jo ryškis – labai neįprasta. Pastebėta, kad GRB 060218 nuo pasirodymo pradžių spinduliuoja visų ilgių elektromagnetinėse, net radijo ir regimosios šviesos bangose. Čia kairėje – Slouno skaitmeninių dangaus tyrimų (Sloan Digital Sky Survey, SDSS) projekto teleskopu fotografuota GRB 060218 apylinkių nuotrauka, gauta gerokai anksčiau orbitinio Svifto teleskopo atradimo, o dešinėje – jau paties Svifto teleskopo daryta ultravioletinė nuotrauka, po atradimo. Mįslingasis GRB matyti dešinės nuotraukos centre. Tolimesni stebėjimai leido nustatyti raudonąjį poslinkį lygų z = 0,033. Tai reškia, kad objektas yra vos už 440 milijonų šviesmečių – tai arčiau, negu kiti paprasti gama spindulių žybsniai. Ar GRB 060218 yra naujo tipo gama spindulių žybsnis, ar naujos rūšies supernova, ar anksčiau neatrasta jungtis tarp GRB ir supernovų – lieka tolimesnių neatidėliotinų tyrimų tema.

26 vasario, 2006

Erelio ūko viduje

Iš toli šis vaizdas primena erelį. Tačiau iš arti matyti, kad šviesūs Erelio ūko plotai – tai tik didesnio, tamsaus dulkių apvalkalo ertmė. Šioje ertmėje galima įžiūrėti šviesos užlietus vidurius, kur gimsta visas padrikasis žvaigždžių spiečius. Ten, kur vyksta žvaigždėdara, iškilo aukštos kolonos ir apvalios globulės iš tamsių dulkių ar šaltų molekulinių dujų. Jau matomos kelios jaunos žydros žvaigždės, kurių šviesa ir žvaigždiniai vėjai degina ir šluoja tolyn likusius dujų ir dulkių pluoštus. Emisinis Erelio ūkas, žymimas M16, yra apie 20 šviesmečių skersmens ir plyti už maždaug 6500 šviesmečių. Jis gali būti matomas pro žiūronus Gyvatės žvaigždyne. Ši nuotrauka sujungta iš trijų, tam tikros šviesos vaizdų, gautų 90 cm teleskopu Kit Pyko (Kitt Peak) observatorijoje Arizonoje, JAV.