Paskelbta

Šviesos aidas iš V838 Mon

Kas sukėlė žvaigždės V838 žybsnį Vienaragio (žymimo Mon) žvaigždyne? Dėl nežinomų priežasčių, V838 Mon išoriniai sluoksniai staiga išsiplėtė ir ji tapo šviesiausia žvaigžde visoje Paukščių Tako Galaktikoje 2002 m. vasarį. Tada – lygiai taip pat staiga – išblėso. Tokio žvaigždės žybsnio ankščiau niekas nebuvo stebėjęs. Supernovos ir novos paprastai išmeta medžiagą į aplinkinę erdvę. Nors V838 Mon žybsnį irgi galima paaiškinti medžiagos išmetimu, tai, ką matote šioje Hablo (Hubble) teleskopo nuotraukoje, iš tikrųjų yra šviesos aidas, didžiuliu ratilu skriejantis tolyn nuo ryškaus šviesos tvyksnio vietos. Šviesos aidas atsiranda tada, kai šviesa atsispindi nuo tarpžvaigždinių dulkių, tvyrančių erdvėje aplink žvaigždę, ir vis tolsta nuo centro. V838 Mon yra už 20 tūkstančių šviesmečių nuo mūsų, Vienaragio žvaigždyne, o šviesos aido skersmuo – apie šeši šviesmečiai.

Paskelbta

Stereo Saulė

Tai artimiausios mums žvaigždės stereo nuotrauka, sudėta iš 2004 m. kovo – 2005 m. balandžio mėn. darytų Saulės vaizdų archyvo. Žiūrėdami į šią sudėtinę nuotrauką pro stereo akinius (viena akis su raudonu, kita – su mėlynu filtru) išvysite neįtikėtinas Saulės disko ir paviršiaus savybes – Saulės dėmes, pluoštus, protuberantus – iškilusius trimatėje erdvėje. Šie vaizdai buvo fotografuoti pro siaurą vandenilio alfa juostos filtrą, praleidžiantį tik vandenilio atomų, spinduliuojančių iš Saulės atmosferos, šviesą. Sudėjus Saulės vandenilio alfa nuotraukas, prie galutinio stereo vaizdo dar pridėtas trimatis žvaigždžių laukas užnugaryje.

Paskelbta

Mėnulis virš Antarktidos

Praeitą savaitę beveik pilnas Mėnulis leidosi ties šiauriniu horizontu, Deiviso (Davis) stotyje, Antarktidoje. Šioje įspūdingoje nuotraukoje primenantis suplotą oranžinį moliūgą, Mėnulis nufotografuotas kabantis virš tolimo ledkalnio viršūnės. Suplotas jis atrodo dėl atmosferoje lūžtančių spindulių (refrakcijos) – šviesos savybės, kuri kuo arčiau horizonto, tuo labiau iškraipo vaizdą. Žemai palei atšiaurų, ledinį kraštovaizdį plaukiančio Mėnulio apatinis kraštas pastebimai labiau iškraipytas, negu viršutinis išlinkis. Šiuo vaizdu mėgavosi ir nuotrauką padarė dr. Džimas Berensas (Jim Behrens), kartu su dar 70 kitų Deiviso stoties gyventojų tolumoje stebėdamas milžiniško ledkalnio, praminto „Klibantis Dantis“, atskilimą.

Paskelbta

Dulkių ūkas NGC 1333

Tarpžvaigždinių dulkių ūkas NGC 1333 regimosios šviesos vaizduose matomas kaip atspindžio ūkas, pasipuošęs žydrais atspalviais, įprastais nuo dulkių atsispindinčiai žvaigždžių šviesai. Tačiau ilgųjų infraraudonųjų spindulių šviesoje tarpžvaigždinės dulkės švyti pačios. Šioje dirbtinių spalvų Spitzerio (Spitzer) kosminio teleskopo nuotraukoje šis švytėjimas nuspalvintas raudonai. Skvarbi infraraudonoji nuotrauka parodo ir jaunas žvaigždes, kurias paprastai slepia jas sukūrę dulkių debesys. Aplinkui pasklidę, iškart krentantys į akis žali ruožai ir dėmės – tai jaunųjų žvaigždžių kosminių pliūpsniai, imantys švytėti, kai juos išspjauna į šaltą debesų medžiagą. Visa ši netvarka manoma primena tą aplinką, kurioje prieš daugiau nei keturis su puse milijardų metų gimė mūsų Saulė. NGC 1333 yra vos už tūkstančio šviesmečių nuo mūsų, Persėjo (liet. Kūlėjų ir Spragilo) žvaigždyne.

Paskelbta

Pandora: Saturno palydovas piemuo

Kaip atrodo mažasis Saturno palydovas Pandora? Norėdami tai sužinoti, rugsėjo pradžioje mokslininkai pasiuntė Kasinio automatinį erdvėlaivį, šiuo metu skriejantį aplink Saturną, pralėkti 50 tūkstančių kilometrų atstumu pro neįprastąjį palydovą. Gauta dirbtinių spalvų nuotrauka, kurią čia ir matote, yra didžiausios raiškos iš visų kada nors fotografuotų Pandoros vaizdų. Pandoros ilgis – 80 kilometrų. Nuotraukoje galima įžiūrėti 300 metrų dydžio detales. Matyti, kad Pandoros kraterius dengia kažkokia medžiaga ir dėl to jie atrodo glotnūs, palyginti su korėtuoju Hiperionu, kitu mažuoju Saturno palydovu. Pandoros paviršiuje gausu keistų įrėžų ir keterų. Ji įdomi ir tuo, kad kartu su kelionės draugu Prometėjumi, „gano“ Saturno F žiedo daleles ir padeda jas „suginti“ į aiškų žiedą.

Paskelbta

Susidūrusios galaktikos spiečiuje Abelis 1185

Ką galaktikų spiečiuje veikia gitara? Tai – susidūrusios galaktikos. Kartais galaktikų spiečiai būna tokie tankūs, kad jų galaktikos ima ir susiduria, kaip atsitiko ir Abelio katalogo spiečiui 1185. Ten yra mažiausiai dvi galaktikos, matomos nuotraukos kairėje, kurios, abi kartu žymimos Arp 105 ir dėl išvaizdos pramintos Gitara, plėšo vienas kitą gravitacijos jėga. Didžioji dauguma iš šimtų Abelis 1185 galaktikų yra elipsinės, nors matyti ir spiralinių, lęšinių bei netaisyklingųjų galaktikų. Daugybė mažų žiburėlių nuotraukoje – tai dar kitos, iš milijardų žvaigždžių sudarytos galaktikos, nors ryškiai spingsi ir mūsų Paukščių Tako Galaktikos žvaigždės, atsidūrusios spiečiaus priekyje. Naujausi Abelis 1185 tyrimai rodo, kad jame yra keli neįprasti kamuoliniai žvaigždžių spiečiai, priklausantys tik galaktikų spiečiui ir neįeinantys į jokios galaktikos sudėtį. 400 milijonus šviesmečių nuo mūsų nutolusio Abelis 1185 galaktikų spiečiaus skersmuo – apie vieną milijoną šviesmečių.

Paskelbta

Trūkstami Itokavos asteroido krateriai

Kodėl Itokavos (Itokawa) asteroido paviršiuje nėra kraterių? Niekas nežino. Neseniai japonų automatinis zondas Hajabusa (Hayabusa) priartėjo prie asteroido, nusitaikiusio praskrieti pro Žemę, ir nufotografavo jį iš arti. Gautose nuotraukose matyti nė į vieną iki šiol fotografuotą Saulės sistemos kūną nepanašus paviršius – visiškai be kraterių. Vienas paaiškinimų, kodėl trūksta apskritiems kosminiams kūnams taip įprasto bruožo – Itokavos asteroidas yra akmenų ir ledo gabalų šūsnis, silpnos gravitacijos laisvai sugniaužta į vieną gumulą. Todėl kiekvieną kartą asteroidui praskrendant pro planetą, šiuo atveju – Žemę, jis ima purtytis ir krateriai užverčiami gruntu. Kita nuomonė – Saulė įelektrina smulkias paviršiaus daleles, dėl mažytės gravitacijos jos pakyla, o vėliau sukrenta ir užlieja kraterius. Šį savaitgalį Hajabusa nusileido ant keistojo asteroido paviršiaus, kad ištirtų nepaprastąjį gruntą ir surinktų paviršiaus dalelių pavyzdžių, kuriuos nusius į Žemę 2007 m.

Paskelbta

Nelauktos Šiaurės pašvaistės spinduliai

Ši Šiaurės pašvaistė buvo truputį netikėta. Tą penktadienio rytą, 2002 m. rugpjūčio mėnesį, jokių pašvaisčių nelaukta. Tačiau dar labiau nustebino žalsvi spinduliai, tarsi tvoros virbai išsirikiavę palei horizontą. Nuotrauka daryta Šiaurės Dakotoje, JAV. Virš žaliųjų spindulių nusidriekęs rausvas takas, o pačioje apačioje matyti Bismarko (Bismarck) ir Mendeno (Mandan) miestų šviesos. Visai tikėtina, kad Saulės paviršiuje susitelkusios milžiniškos dėmių grupės, padidina Saulės aktyvumą ir sukelia didelę energiją nešančių dalelių liūtį, kurios, atsimušusios į Žemės atmosferą, nušvinta sukurdamos spalvotas pašvaistes.

Paskelbta

NGC 2359: Toro Šalmas

NGC 2359 yra įspūdingas emisinis ūkas, vaizdingai pramintas Toro Šalmu. (Toras – griaustinio Dievas skandinavų mitologijoje.) Ūkas panašus ne tik į šalmą su sparnais, bet primena ir antiną, todėl galėtų būti vadinamas Antino ūku – tačiau pagalvokite, kokį vardą pasirinktumėte jūs, jei būtumėte ūkas? Kad ir kokiu vardu vadinamas NGC 2359 yra burbulo pavidalo ūkas maždaug 30 šviesmečių skersmens, išpūstas didelės energijos žvaigždinio vėjo, sklindančio nuo nepaprastai karštos žvaigždės, matomos centre. Ši centrinė žvaigždė priskiriama Volfo ir Rajė žvaigždžių tipui. Volfo ir Rajė žvaigždės yra masyvios žydrosios milžinės, nuo kurių pučia smarkus žvaigždinis vėjas, siekiantis net milijonų kilometrų per valandą greitį. Manoma, tokį neįprastą pavidalą sukūrė ir ūko sparnus išraitė žvaigždinio vėjo sąveika su šalimais stūksančiu molekuliniu debesiu. NGC 2359 yra už maždaug 15000 šviesmečių Šuns žvaigždyne.

Paskelbta

Spiečius 37

Iš Žemės padrikasis žvaigždžių spiečius NGC 2169 atrodo tarsi du skaičiai 37, pažymėti kosmose. Ar jums taip neatrodo? Žinoma, neįtikėtinas skaičių žvaigždynas, už 3600 šviesmečių nuo mūsų, šalia Oriono žvaigždyno, radosi atsitiktinai. Įprasta, kad padrikieji spiečiai būna plačiai pasklidę, tačiau NGC 2169 – gana nedidelis, tik apie 7 šviesmečių skersmens. Vienu metu, iš vieno dulkių ir dujų debesio susidariusios spiečiaus žvaigždės yra maždaug 8 milijonų metų amžiaus. Paprastai laikui bėgant tokie spiečiai išsisklaido, kadangi žvaigždės susiduria viena su kita, su tarpžvaigždiniais debesimis, ir patiria gravitacijos antplūdžius keliaudamos po galaktiką. Manoma, kad daugiau nei prieš 4 milijardus metų mūsų Saulė taip pat buvo viena iš panašaus spiečiaus žvaigždžių.